Iš ravo Barucho pašnekesių apie Sukot šventės vidinius aspektus
Kartą ravas Baruchas pasakė:
„Sukot palapinėje draudžiama kalbėti „lašon
hara“ (blogas kalbas).
Ir paaiškino, jog tuo metu, kai žmogus yra „Kūrėjo veido paslėpime“, kai žmogus nejaučia Kūrėjo, kaip gero ir darančio gera, tada reikia saugotis ir nekalbėti „lašon hara“ apie Kūrėją.
Kaip jau minėjome, darbas „virš logikos“ turi būti džiaugsmingas: džiaugsmingas, nes žmogus remiasi tikėjimu išminčiais ir eina šventų žmonių
keliu.
Ir draudžiama šį darbą dirbti su „ašaromis“.
Parašyta:
„Tas,
kuris yra skausme, jis laisvas nuo Sukot priedermės“.
„Laisvas“ – tai reiškia,
kad nevykdo Sukot priedermės.
Dar vienas paaiškinimas:
„Jei žmogus pergyvena (patiria
skausmą) tikėjimo darbe, tada Sukot palapinė, kuri yra malchut aspektas, yra
„laisva“ nuo to, kad duotų jam ką nors.
Iš tikro, jei žmogus tikėjimo darbe džiaugiasi,
tada malchut sąlygoja jam didelę šviesą ir Kūrėjo išaukštinimą.
Tada žmogus pamato,
kad „Nėra nieko, tik Jis“.
Tačiau jei žmogus nėra tinkamai nusiteikęs, tada ir ji neprivalo nieko duoti.
Baal aSulamas labai rūpinosi Sukot palapinės gražumu.
Jis ypatingai puošdavo savo palapinę.
Taip pat elgėsi ir ravas Baruchas Šalomas – jo palapinė būdavo išpuošta įspūdingais meno kūriniais, vaizduojančiais pagrindinius judaizmo aspektus bei Sukot šventės temą.
Ir tai aspektas „Džiaugsiesi tavo šventės metu“.
Žodis „chag“ חג
(„šventė“) reiškia „mechuga“ מחוגה („apvalus“).
Apvalus iš
vienos pusės rodo tam tikrą apribojimą, iš kitos pusės, apvali forma išreiškia
tobulumą.
Ravas Baruchas paaiškino:
„Kai žmogus jaučia, kad yra apribotas, jog jo
noras gauti sukaustė jį „geležinėmis grandinėmis“ ir neleidžia jam anuliuotis
prieš Kūrėją, vis tiek žmogus turi jaustis tobulume, virš savo logikos.
Žmogus turi būti laimingas kiekvieną kartą, kai nusipelno prisiliesti prie šventumo. Ir tai indas gauti Kūrėjo šviesą“.
O kartą ravas Baruchas savo tėvo vardu pasakė:
„Hošanot“ maldoje parašyta:
„Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“.
Yra žinoma, jog etrogo vaisius turi kvapą
ir skonį.
Tuo tarpu lulavas, tai yra, palmės lapai, turi skonį, bet neturi kvapo.
Hadasa (mirta) turi kvapą, bet neturi skonio.
O gluosnis neturi nei kvapo, nei skonio.
Todėl parašyta: „Prie gluosnių, tavo pasimėgavimui“, nes Kūrėjo mėgavimasis
yra būtent iš tų dalykų, kuriuos žmogus daro „be skonio ir be kvapo“.
Todėl šis
darbas Kūrėjui turi būti žmogui „saldus“ (žodis „gluosnis“ „ערבה“ turi tą pačią šaknį kaip ir „saldus, malonus“ „ערב“)“.
Tai
reiškia, kad Kūrėjo mėgavimasis yra būtent tuose dalykuose, kuriuos žmogus daro
tik iš tikėjimo Kūrėjo didumu, nes supratimo ir pajautimo jis kol kas neturi.
O
kodėl tik iš šių žmogaus veiksmų yra Kūrėjui mėgavimasis?
Tai veiksmas,
kuriame nėra meilės sau.
Ir tai vadinasi: „Žemė kabo ant „bli ma“ („ant nieko“).
Tai reiškia, žmogus „kabina“ visą savo egzistenciją „ant tikėjimo“, kuris vadinasi „bli ma“.
Kartą ravas Baruchas pateikė pavyzdį apie paslėpimo aspektą:
„Pasakojimas
apie du draugus.
Atėjo vienas draugas pas kitą ir pasakė, jog myli jį visa savo
siela ir kad juos sieja tvirta draugystė.
Tačiau draugas norėjo patikrinti, ar
jis iš tikrųjų sako tiesą.
Tad pasiuntė pas draugą pasiuntinius, kurie blogai
kalbėtų apie jį ir pasakytų, kad su juo tikrai neverta draugauti.
Ir visa tai
darė tik tam, kad pažiūrėtų, kokia bus draugo reakcija.
Taip yra ir dvasingume:
kartais, kai Kūrėjas su juo yra „panim el panim“ aspekte („veidas į veidą“), žmogus
gauna sužadinimą iš viršaus.
Tada žmogus jaučia meilę, norą bei troškimą
dvasingumui.
O po to Kūrėjas „pasislepia“ nuo žmogaus, nes nori patikrinti jo
meilę ir siunčia pas žmogų pasiuntinius.
Ir tai – mintys, sakančios žmogui, kad neverta eiti Kūrėjo keliu. Ir tada galima pamatyti, ar žmogaus meilė Kūrėjui yra tikra, ar ne.