• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

מבוא לספר הזהר כד, כה, כו  

Pratarmė knygai Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                   24.

Paaiškinsime tai iš mūsų pasaulio pavyzdžio, apie žmogų, norintį pastatyti gražų namą.
Taigi pirmiausia žmogus mintyse mato nuostabų namą su visais kambariais ir detalėmis,
koks jis bus po užbaigimo.
Po to žmogus sugalvoja programą, kad galėtų įgyvendinti visas detales, kurias jis vėliau paves atlikti darbininkams iš medžio, akmens, geležies ir pan., atitinkamu laiku.
Tada žmogus namo statybą jau vykdo veiksmu, kol užbaigia, kaip ir buvo pas jį viskas pirmame sumanyme.

Ir žinok, kad Ein Sof Palaiminto aspektas, tai pirma mintis, kurioje jau buvo visos kūrinijos detalės galutinėje formoje.
Tačiau pavyzdys su namu neatitinka pilnai norimo pavaizduoti, nes pas Kūrėją ateitis ir dabartis yra visiškai lygios.
Tai reiškia, kad viena Kūrėjo mintis užbaigia visą „statybą“, ir Jam nereikia „veiksmų“ ir „įrankių“, kaip mums, todėl pas Kūrėją mintis yra jau faktiškai egzistuojanti realybė.

Ir Acilut pasaulis, tai kaip programa su visomis detalėmis, tai kas paskui atsivers veiksme, kai bus pradėta „statyba“.
Tačiau reikia suprasti, kad šie du aspektai „pirma mintis“ – Ein Sofas Palaimintas ir „programa“ – Acilut pasaulis, kuri tik paskui bus realizuota savo laiku, nėra ten nieko visai iš kūrinijos aspekto. Tai reiškia, kad viskas ten yra tik „potenciale“ – „jėgų aspekte“, ir ten visai nėra nieko faktiško.
Kaip panašiai ir pas žmogų, kuris galvoja apie statybą su visomis detalėmis iš medžio, akmens ir geležies.
Iš tikro tai kol kas yra tik „minties materija“, ir faktiškai iš medžio, akmens ir geležies ten nėra nieko.
Ir visas skirtumas yra tame, kad pas žmogų, programa mintyse visai nesiskaito konkrečia realybe.
Tačiau Kūrėjo mintyje tai konkreti realybė, žymiai „realesnė ir konkretesnė“, nei ta realybė, kurią kūriniai skaito „faktiška ir realia“.

Taigi išaiškinome Ein Sofo Palaiminto ir Acilut pasaulių paslaptį.
Tai reiškia, kad viskas čia yra kalbama tik sąryšyje su kūrinių sukūrimu.
Tačiau, kai kūriniai dar yra tik „potenciale“ – „mintyje“, ir dar nėra nei trupučio atvertas jų faktiškumas.
Kaip pateikėme pavyzdį apie žmogų, sugalvojusį namo statybos programą, kurią jis tik nori įgyvendinti.
Taigi iš medžio, akmens ir geležies čia dar nėra visai nieko.

                                                                           25.

Ir trys pasauliai Brija, Jecira, Asija ir mūsų pasaulis, tai realizavimas „potencialo“ – „minties“ į veiksmą.
Kaip žmogus, norintis pastatyti namą, jau konkrečiai imasi darbo, t.y. aprūpina statybininkus medžiu ir akmenimis, bei kitomis statybinėmis medžiagomis, iki namo užbaigimo.

Todėl „Dieviškumas“ šviečia pasauliuose B – J – A, tokiu dydžiu, kokį turi gauti sielos, kad ateitų prie savo išbaigtumo.
Tai reiškia, kad dieviška šviesa „apsirengia“ dešimtyje k – ch – b – ch – g – t – n – h – j – m „indų“. Ir tai jau yra konkretūs „indai“, lyginant su Kūrėjo šviesa.
Taigi „indai“ jau nėra „Dieviškumas“, tačiau pastoviai atsinaujinantis aspektas pagal sielų reikmes.

                                                                         26.

Taigi iš pavyzdžio galima suprasti, kaip šie trys aspektai pas žmogų, norintį pastatyti namą, susiję vienas su kitu kaip priežastis ir pasekmė.
Tai reiškia, kad visko šaknis yra „pradinė mintis”, nes kiekviena statybos „programos” detalė turi atitikti pradinį sumanymą.
Taip pat ir statybos metu visi „veiksmai” turi atitikti iš anksto numatytą „programą”.

Taip yra ir dvasiniuose pasauliuose, t.y. kiekvienas „atnaujinimas” išplaukia iš Ein Sof Palaiminto,
t.y. iš „Pirmos” sielų būsenos, kurioje jos randasi visame savo tobulume, „Galutiniame ištaisyme”.
Ir tai paslaptis – „galutinis veiksmas pagal pradinį sumanymą”.
Taigi ten jau randasi viskas, kas tik atsivers iki „Galutinio ištaisymo”.

Tai reiškia, kad pradžioje viskas išeina iš Ein Sofo Palaiminto į Acilut pasaulį, kaip „programa”, t.y. išeina „pradinės minties”.
Paskui iš Acilut pasaulio visos „detalės” nusileidžia į pasaulius B – J – A, kaip mūsų pavyzdyje „programa” realizuojasi „veiksmu” namo statyboje.
Todėl mūsų pasaulyje nieko nėra naujo, kas neišplauktų iš Ein Sof Palaiminto, t.y. iš „Pirmos” sielų būsenos.
Taigi iš Ein Sof Palaiminto viskas „nusileidžia” į Acilut pasaulį, t.y. į konkretaus realizavimo mūsų pasaulyje „programą”.
Ir iš Acilut pasaulio jau ateina į pasaulius B – J – A, kuriuose jau realizuojasi visi atsinaujinimai faktiškai.
Tai reiškia, kad ten jau viskas išeina iš „Kūrėjo aspekto” ir tampa „kūrinijos aspektu”.
Ir toliau iš šių dvasinių pasaulių viskas nusileidžia į mūsų žemiausią materialų pasaulį.
Todėl visada reikia turėti prieš akis šį žmogaus, norinčio pastatyti namą, pavyzdį, kad būtų galima gerai viską suprasti.

Taigi išaiškėja, kad nėra jokio atsinaujinimo visuose pasauliuose, kuris neišplauktų iš bendros „šaknies” Ein Sofe Palaimintame.
Ir iš ten nusileistų į atskirą „šaknį” pasaulyje Acilut, o iš ten praeitų pro pasaulius B – J – A ir įgautų „kūrinijos aspektą”, kai galiausiai viskas pasirodytų mūsų pasaulyje.