kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

החרות כ, כא 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                     20.


Kritika – progreso ir pasisekimo veiksnys, kritikos nebuvimas – degradacijos veiksnys


Iš tikro reikia pastebėti, kad realybė pateikia mums visišką prieštaravimą šiam teiginiui.
Yra žinoma, kad materiali visuomenės narių vienybė – tai visos laimės ir pasisekimo esmė, o susipriešinimas – tai visų katastrofų ir blogio šaltinis.


Tačiau tai, kas liečia nuomones ir intelektualinę veiklą, viskas yra atvirkščiai: nuo vieno krašto iki kito.
Tai reiškia, kad „pseudo – vienybė“ ir kritikos nebuvimas skaitosi, kaip visų kliūčių šaltinis, stabdantis progresą ir intelektualinį produktyvumą.
Juk pačios pažangiausios išvados „gimsta“ iš daugelio ginčų, polemikos ir nuomonių išsiskyrimo.
Ir kuo yra didesnis nuomonių priešingumas, t.y. kuo yra didesnė kritika, tuo pačiu dydžiu didėja suvokimas ir protas.
Iš tikro tada visi dalykai tampa aiškesni, išanalizuoti ir tinkami.
Tai reiškia, kad visas suvokimo „sustingimas“ ir regresas, tai tik kritikos ir polemikos nebuvimo rezultatas.


Taigi visiškai aišku, kad pasisekimo pagrindas yra materiali visuomenės narių vienybė.
Ir progreso, sėkmingo intelektualinio vystymosi ir pažinimo pagrindas yra nuomonių išsiskyrimas ir polemika.
Jau sakėme, kad visuomenė turi ateiti prie savo tikslo – materialios vienybės, t.y. prie tobulos „meilės artimui“ pakopos.
Ir tada viso pasaulio žmonių „kūnai“ susijungs į vieną „kūną“, kaip paaiškinta straipsnyje „Taika“, nes tik taip visu dydžiu atsivers taip laukta visos žmonijos laimė.
Tačiau būtent tada reikia labai saugotis, kad visuomenės narių nuomonės „netaptų vienodos“, ir nedingtų tarp išminčių ir intelektualų visa polemika, diskusijos bei kritika.
Juk „artimo meilė“ „suvienodina“ ir nuomones.
Ir jei išnyks produktyvi polemika, diskusijos ir kritika, dings visas intelektualinis progresas, o pasaulyje „išdžius“ proto ir pažinimo „šaltinis“.


Taigi visiškai aiškiai matosi, kad individo laisvė remiasi kiekvieno žmogaus savita nuomone ir intelektu, nes visas išminties ir pažinimo vystymasis yra pagrįstas šia individo laisve.
Todėl mes turime labai „saugoti“ kiekvieną šios savo „laisvės“ aspektą, t.y. kiekvieną savo asmeninį polinkį, kurį mes vadiname vardu: „individas“, ir kuris bendrai vadinasi „noras gauti“.


                                                                  21.


                                                     „Tėvų palikimas“


Taigi „noro gauti“ sudėtines dalis, apibrėžėme pavadinimu „pirmykštė materija“, arba „pirmasis faktorius“.
Ir šios dalys apima visus polinkius ir „elgesio normas“, kurias individas paveldėjo iš tėvų ir tėvų tėvų, ir kurie yra, kaip ilga tūstančio žmonių grandinė, „stovinčių vienas šalia kito“.
Todėl kiekviena iš šių sudėtinių dalių, tai kaip „protėvių (informacijos) lašas“, iš kurio ateina visas „dvasinis palikimas“ į mūsų pailgąsias smegenis.
Taip, kad kiekvieno individo pailgosiose smegenyse iš šios „grandinės“, t.y. iš jo tėvų ir tėvų tėvų
yra tūkstančiai „dvasinių palikimų“.
Todėl, kaip vieno žmogaus veidas skiriasi nuo kito, taip kiekvieno nuomonė skiriasi nuo kito.
Ir todėl nėra pasaulyje dviejų žmonių su ta pačia nuomone, nes pas kiekvieną yra didelis ir unikalus, tik jam vienam skirtas, savitas „palikimas“, kurį jis paveldėjo iš tūkstančio protėvių.


Ir todėl šis „palikimas“ skaitosi vieninteliu „paveldu“, kurį turi saugoti visuomenė.
Taip, kad dėl „aplinkos poveikio“ šis palikimas „nedingtų“, bet liktų, kaip vienintelis kiekvieno žmogaus turtas.
Todėl visuomenėje turi amžinai išlikti „nuomonių susidūrimai“, nes jie garantuoja mums pastovią kritiką ir išminties progresą.

Ir tai visas žmonijos privalumas bei „amžinas lobis“.


Taigi tam tikru lygiu išsiaiškinome žmogaus „asmeniškumą“, kurį apibrėžėme „noro gauti“ potencialu, ir tai kiekvieno gyvio „savitumo taškas“.
Taip pat gerai, visoje apimtyje, išaiškėja kiekvieno atskiro individo „įsigijimo šaltinis“, kurį
apibrėžėme,  kaip „tėvų palikimą“.
Ir tai yra žmogaus „pirmykštė materija“ arba „pirmasis faktorius“, sudarantis visą kiekvienos asmenybės savybių ir polinkių potencialą, atėjusį iš gimdytojų „sėklos lašo“.
Taigi dabar galime išsiaiškinti išminčių teiginį, kad su Toros gavimu tapome „laisvi nuo Mirties angelo“.
Todėl šiam tikslui mes ir turime labai gerai suprasti „asmeniškumo“ ir „tėvų palikimo“ aspektus.