kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį





„Hošana raba“

 


„Hošana raba“ metu („Hošana raba“ – tai paskutinė Sukot šventės diena) ravas Baruchas su savo mokiniais mokindavosi apie šios dienos aspektus, ir ypač apie „šešėlio“ aspektą, iš Zoharo dalies „Vajechi“ bei iš Ari knygos „Šaar akavanot“ („Intencijų vartai“).

Po to surengdavo vaišes, skirtas „užpizino“ karaliaus Davido garbei, kurios trukdavo iki pat vėlumos.

Ravas Baruchas aiškindavo apie „šešėlio“ aspektą, jog tai – tai dvasingumo „rūbas“.

Kad žmogus pajaustų savo sielą, jis turi „pasiekti“ tuos rūbus, kuriais yra apsirengusi siela.

Ir apie šį drabužį duoda užuominą citata: „Jo šešėlyje mėgavausi ir sėdėjau“.

Tai reiškia, jog žmogus pasiruošęs priimti „Dangaus Karalystės jungą“ „besąlyginio anuliavimosi“ aspektu.

Net jei jam „užtemo“ pasaulis ir jis nejaučia jokio „skonio“ Toroje ir priedermėse.

Ir todėl, kad priėmė sau šį šešėlį, šis šešėlis tapo jam rūbu, kuriame apsirengia Toros supratimas.


Ravas Baruchas paprastai aiškindavo, kodėl ši diena vadinasi „Hošana raba“:

Žmogui, kuris mato savyje truputį blogio, reikia nedidelio išgelbėjimo.

O žmogui, kuris mato savyje didelį blogį, reikalingas didelis išgelbėjimas.

Ir tai yra šios dienos esmė – blogio pažinimas maksimaliu dydžiu, kol žmogus pajunta, kad jam reikalingas „Hošana raba“ – „Didysis išgelbėjimas“.

Galimybė ateiti prie tokio gilaus blogio savyje pažinimo žmogui yra tik dėka „jom-tov“ (šventės dienos) šviesos.

Po to, kai žmogus diena iš dienos sakė „Hošanot“ (ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu), žmogus pradeda jausti savo trūkumus, ir galiausiai ateina prie absoliutaus blogio savyje pažinimo.

Ir kai žmogus nusipelno „Didžiojo išgelbėjimo“ bei padaro „tšuvą“ (atgailą, sugrįžimą), kuomet nuodėmės apsiverčia į nuopelnus, tada ateina „Simchat Tora“ („Toros džiaugsmo šventė“).

Kaip yra pasakyta: „Sukūriau blogio instinktą, ir sukūriau jam „prieskonį“ – Torą“.

Ir kadangi visa tai sąlygojo Tora, tai dabar yra „Toros džiaugsmas“.


„Žmogus nežino, kaip sunku yra panaikinti jo valdžią, iki tol, kol nepradeda to daryti.

Ir kuo labiau stengiasi tame, tuo labiau mato, kad eina atgal.

Ir tik dar aiškiau pamato, kaip jis nutolęs nuo Kūrėjo, nuo formų sutapimo su Juo.

Žmogus pajaučia, jog šiandien jis dar blogesnis, nei buvo vakar.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes juk dabar jis mato tiesą, mato, kaip jam reikalingas „Didysis išgelbėjimas“.

Ir iš tiesų, tai yra progresas, žingsnis pirmyn, o ne atgal“.


„Hošana raba“ proga ravas Baruchas rengdavo šventines vaišes, kurių metu šnekėdavo apie susiliejimo su Kūrėju aspektus, apie žmogaus darbą su savimi.

Buvo dainuojamos dainos, kupinos džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui.

Artėjant saulės laidos laikui, ravas Baruchas eidavo į savo Sukot palapinę, „atsisveikinimui“ su šia ypatingai svarbia priederme.

Į Simchat Tora šventę paprastai susirinkdavo visi mokiniai, todėl Sukot palapinė būdavo sausakimša.

Nuotaika tuo metu būdavo ypatinga: būdavo be galo tylu, leidžiantis saulei, viską po truputį apgaubdavo tamsa.

Ravas Baruchas sėdėdavo užmerktomis akimis, visiškame susiliejime su Kūrėju ir dainuodavo gilaus ilgesio Kūrėjui kupinas dainas.

Paskui dainuodavo „Tu išrinkai mus iš visų tautų“ ir tada pradėdavo šokti.

Ravas Baruchas šokdavo užsimerkęs, susikoncentravęs mintyse apie Pasaulių Karalių.

Bešokdami Sukot palapinėje apsukdavo keletą ratų, kol galiausiai ilga šokančių vorele išeidavo iš palapinės paskui ravą Baruchą į Beit-midrašą, iš laikino – į pastovų būstą.