• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

החרות כב, כג 

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                         22.

                  Du aspektai: pirmas – „potenciale“, antras – „veiksme“

Pirmiausiai turime suprasti, kad šis „asmeniškumas“ (ego), kurį apibrėžėme, kaip „norą gauti“, nors tai ir yra visa žmogus esybė, jis realiai negali egzistuoti nei vienos akimirkos.
Iš tikro dalykas, kurį mes vadiname „potencialu (jėga)“, kol dar neatsivėrė veiksme, randasi tik mintyse, nes tik mintyse galime jį nustatyti.
Ir negali pasaulyje pasireikšti koks tai potencialas, kai jis nėra aktyvus ir veiksmingas.
Todėl realybėje potencialas egzistuoja tik tokiu dydžiu, kokiu jis „pasireiškia“ veiksme.
Taip, kaip negalima pasakyti apie kokį nors kūdikį, kad jis yra „stipruolis“, tuo metu, kai jis dar negali pakelti lengvo daikto.
Tačiau galime sakyti, kad šiame kūdikyje yra potenciali jėga, t.y. kai jis paaugs, tada pasireikš visa jo stiprybė.
Todėl mes sakome, kad visa stiprybė, kurią mes matome suaugusiame žmoguje, buvo „įjungta“ jo kūno organuose jau nuo mažumės.
Tačiau šis potencialas dar buvo „paslėptas“ ir nebuvo „atvertas“ veiksmu.

Ir iš tikro mintyse, kaip to reikalauja protas, buvo galima nustatyti ateityje atsiversiančias jėgas.
Tačiau realiai kūdikio kūne dar neegzistuoja ši stiprybė, nes visa tai pasimatys tik ateityje.
Lygiai taip pat yra ir su apetitu, t.y. šis potencialas „pasirodo“ pas žmogų realiai, nors dėl sotumo virškinimo organai dar nėra pajėgūs valgyti.
Tai reiškia, kad net sotumo metu pas žmogų yra „apetito potencialas“, tačiau visa tai yra „paslėpta“ kūne, ir tik paskui, suvirškinus maistą, apetitas vėl „sugrįžta“ pas žmogų.

Taigi šis aspektas, t.y. potencialas, kuris dar nepasireiškė veiksmu, yra tik minčių – intelektualiniame lygyje, t.y. jame dar nėra „realios jėgos“.
Tai reiškia, kad „sotumo“ metu mes jaučiame, ir mums visiškai „aišku“, kad „apetitas“ dingo visiškai, ir „jokioje vietoje“ jo nesurasi, net „su žiburiu“...

Todėl negalima suprasti dalyko, kai jis yra tik potenciale, t.y. kai jis dar „ilsisi“ ir egzistuoja pats iš savęs.
Ir kai šis dalykas „pradeda veikti“, tada jis pradeda realiai egzistuoti, t.y. tada šis potencialas atsiveria.
Lygiai taip pat ir protiniame suvokime būtinai egzistuoja du dalykai: „objektas“ ir „veiksmas“.
Taigi matėme, kad apetitas yra „objektas“, o vaizduotėje atvaizduojamas valgomas dalykas
yra „veiksmas“.
Tačiau realiai šie abu dalykai eina kartu, nes negali būti, kad pas žmogų „atsivertų“ apetito potencialas, be to, kad smegenys neatvaizduotų „valgomo dalyko“.
Tai reiškia, kad tai yra dvi vieno dalyko pusės, t.y. apetito potencialas turi būtinai „apsirengti“ tame valgomame dalyke.
Ir surask gerai, kad ir „objektas“ (apetitas) ir „veiksmas“ (valgomas dalykas) išreiškia tą patį aspektą, ir niekada neatsiskiria.

Dabar galime suprasti, kad „noras gauti“, kurį mes pristatėme, kaip žmogaus „ego“, neegzistuoja pas žmogų konkrečioje formoje, t.y. „veiksme“, kaip „valgis“.
Tai reiškia, kad šis „ego“ egzistuoja pas žmogų, tik kaip „objektas“ (apetitas).
Taigi šis potencialas vaizduotėje „apsirengia“ dalykais, kuriuos žmogus „nori gauti“.
Kaip iš pavyzdžio, „apetitas“ vaizduotėje „apsirengia“ valgomais dalykais.
Ir šią jėgą, t.y. „apetito“ potencialą, vaizduotėje apsirengusį valgomais dalykais, mes vadiname „troškimu“.
Taip ir mūsų atveju, bendras „noras gauti“, kuri yra žmogaus esmė ir esybė, atsiveria ir egzistuoja, tik „apsirengęs“ norimų įsigyti dalykų formoje.
Tik taip, ir ne kitaip, jis tampa „objektu“.
Ir šį veiksmą mes vadiname „gyvenimu“, t.y. „žmogaus gyvybingumu“.
Tai reiškia, kad „noro gauti“ potencialas „apsirengia“ ir veikia dalykuose, kuriuos mes norime įsigyti.
Taigi šios savybės atvėrimo dydis yra „gyvenimo dydis“, ir šį veiksmą mes vadiname „troškimu“.

                                                                            23.

Du sukūrimai: pirmas – „adam“ (žmogus), antras – „nefeš chaja“ (gyva dvasia)

Dabar galime gerai suprasti, tai kas parašyta:
„Ir sukūrė Kūrėjas (Elokim) žmogų iš žemės, ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą, ir tapo žmogus gyva dvasia“ (Berešit 2 – 7).
Taigi mes čia randame du sukūrimus: „žmogus“ atskirai, ir „gyva dvasia“, atskirai.
Pradžioje parašyta Toroje, kad pirmiausia žmogus buvo sukurtas kaip „žemės dulkės“ (Berešit 2 – 7).
Tai reiškia sukūrimą tam tikro kiekio „molekulių“ (atskirų dalių), kuriose yra „įjungta“ žmogaus esmė.
Todėl žmogaus „noras gauti“, t.y. šio „noro gauti“ potencialas, randasi visose molekulėse ir visose realybės sudėtinėse dalyse, iš kurių buvo sukurti ir išėjo keturi realybės lygiai:
domem (negyvas),
comeach (augalinis),
chai (gyvulinis)
ir medaber (kalbantis).
Ir šiuo aspektu žmogus neturi jokio privalumo prieš kitas kūrinijos dalis, nes apie tai parašyta: „Žemės dulkės“.

Tačiau, kaip jau paaiškinome, kad realybė, vadinama „noru gauti“ neegzistuoja potencialiai, be „apsirengimo“ į „veiksmą“, t.y. į dalykus , kuriuos norima gauti.
Taip pat sakėme, kad šis „veiksmas“ yra vadinamas „gyvenimu“.
Todėl išeina, kad kol pas žmogų neateina „žmogiškos“, t.y. kitokios nei kitų realybės dalių „noro gauti“ malonumą formos, žmogus dar skaitosi „miręs“ ir „negyvas“.
Tai reiškia, kad jo „norui gauti“ dar nebuvo galimybės „apsirengti“ ir „atverti“ savo „žmogiškus“ veiksmus – įsigijimus, kurie ir yra „gyvybės atvėrimas“.

Apie tai parašyta:
„Ir įpūtė į jo veidą gyvybės sielą“, ir tai „žmogaus“ rūšies „gavimo formų“ visuma.
Iš tikro žodis „siela“ (nišmat) reiškia tam tikra rūšis, vertybė.
Ir žodžio „siela“ (nišmat) kilmę suprasime iš parašymo:
„Kūrėjo dvasia padarė mane, ir Visagalio kvėpavimas (nišmat) davė man gyvenimą“ (Jobas 33 – 4).
Taigi, jei žodį „siela“ (nišmat), vertinsime, kaip veiksmažodį (kvėpuoti, įpūsti), tada jis yra priskiriamas nifalio binjano (grupės) veiksmažodžiams, kaip „suskaičiuotas“ (nifkad), arba „apkaltintas“ (neešam).
Todėl parašymas: „Ir įpūtė į jo veidą“ reiškia, kad Kūrėjas „įvedė“ į žmogaus vidų „sielą“ nusako gyvybės rūšį ir vertybę, t.y. tinkamą „noro gauti“ formų visumą.
Taigi tada šis „noro gauti“ potencialas, kuris buvo „įjungtas“ į žmogaus „molekules“ (sudėtines dalis), rado vietą, kur jis gali „apsirengti“ ir pradėti veikti.
Tai reiškia tose „gavimo formose“ (tinkamose žmogaus rūšiai), kurias „pasiekė“ (gavo) iš Kūrėjo, o šis veiksmas yra vadinamas „gyvybe (gyvenimu)“.
Ir todėl parašyta: „Ir tapo žmogus gyva dvasia“, t.y. kai „noras gauti“ pradėjo veikti, pagal tas (žmogaus rūšies) gavimo formų savybes, iškart žmogui „atsivėrė“ gyvenimas ir jis tapo „gyva dvasia“.
Tačiau, kol dar „nepasiekė“ (žmogaus rūšies) gavimo formų, nors ir jau buvo jame įdiegtas tas „noro gauti“ potencialas, tai dar skaitėsi, kaip „miręs kūnas“ be gyvybės.
Tai reiškia, kad dar nebuvo jame galimybės „pasirodyti“ ir ateiti savyje prie (žmogiško) veiksmo atvėrimo.

Ir kaip jau paaiškinta, kad nors visa žmogaus esmė yra tik „noras gauti“, tačiau tai yra tik „pusė dalyko“, nes šis noras privalo „apsirengti“ į konkrečią realybę.
Todėl „noras gauti“ ir jo atvaizduojamas įsigyto daikto „paveikslas“, kartu sudaro viena dalyką, nes kitaip šis noras negali egzistuoti.

Iš tikro, kai „kūno mechanizmas“ yra pačiame savo „jėgų žydėjime“, t.y. savo metų viduryje, tada žmogaus „ego“ stovi „išsitiesęs visu ūgiu“, ir jaučia „norą gauti“ visu didumu ir stiprumu.
Tai reiškia, kad žmogus nori pasiekti didelius turtus, didelę garbę, t.y. viską, ką mato prieš save.
Ir tai dėl žmogaus „ego“ pilnumo, kuris „traukia“ į save visas galimų įsigijimų formas, visomis kuriomis jis tik gali „apsirengti“, t.y. realizuoti save tomis formomis.
Tačiau, kai praeina pusė žmogaus amžiaus, prasideda šio noro „nuosmukio“ dienos.
Ir tai yra „mirties dienos“, nes žmogus nemiršta akimirksniu, taip kaip jis negauna akimirksniu savo „gyvybės formos“.
Tai reiškia, kad žmogaus „ego žvakė“ gęsta pamažu, pamažu.

Ir kartu su tuo išsigimsta ir degraduoja visos įsigijimų, kuriuos norėjo pasiekti, formos.
Tai reiškia, kad žmogus pradeda atsisakyti daugelio dalykų, apie kuriuos svajojo jaunystėje.
Ir su „gyvenimo saulėlydžiu“, žmogus pamažu atsisako daugelio įsigijimų.
Todėl senatvės dienomis, kai virš žmogaus jau „sklando mirties šešėlis“, iš tikro tomis dienomis jau žmogui visiškai nėra noro gyventi.
Juk jo „noro gauti“ forma, t.y. jo „ego“ jau visiškai „užgeso“, ir iš jo liko tik maža „kibirkštėlė“, kurios visai nesimato, nes šis „ego“ jau „nebeapsirengia“ į jokias „įsigijimo“ formas.
Ir tomis dienomis žmogui jau nėra jokio noro ir jokios vilties, bet kokiam „įsigijimui“, t.y. gyvenimui...
Taigi parodėme, kad „noras gauti“ yra tas pats dalykas su įsivaizduojamais norimais gauti daiktais, ir jų „atsivėrimas“ yra ta pati „pakopa“, ir tas pats „gyvenimo dydis“.
Tačiau čia yra labai svarbus aspektas, kaip jau kalbėjome, liečiantis atsisakymo priežastį, „gyvenimo saulėlydžio“ dienomis.
Taigi šis atsisakymas yra ne dėl „sotumo“, kaip žmogus atsisako valgyti, tuo laiku, kai jis jau yra visiškai sotus, tačiau šis atsisakymas kyla iš nevilties.
Iš tikro, kai „ego“ pradeda „mirti“, gyvenimo „saulėlydžio“ dienomis, jis pats jaučia savo silpnumą ir „mirtį“, ir todėl vis labiau „nusivilia“ ir „atsisako“ savo jaunystės svajonių ir vilčių.
Ir gerai įsižiūrėk į atsisakymą dėl „sotumo“, t.y. šis atsisakymas nesukelia jokio skausmo, todėl jo negalima pavadinti „daline mirtimi“, bet galima sulyginti su užbaigusiu darbą darbininku.
Tačiau atsisakymas dėl nevilties yra pilnas skausmo ir kentėjimo, todėl jį galima pavadinti „daline mirtimi“.
Ir suprask gerai.