kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

החרות כד  

Laisvė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                        24.


                                           Laisvė nuo „Mirties angelo“


Ir dabar gerai galime suprasti išminčių pasakymą:
„Iškalta (charut) ant lentelių“, neskaityk „iškalta“ (charut), bet „laisvė“ (cherut), tai rodo, kad tapome laisvi nuo „Mirties angelo“.
Kaip jau paaiškinta str. „Toros dovanojimas“ ir „Laidavimas (Atsakomybė)“, kad prieš Toros dovanojimą Izraelio tauta įsipareigojo anuliuoti savo egoizmą, pasidarydami „šventikų karalystė“.
Ir taip pat vykdyti kūrimo tikslą, t.y. „susilieti“ su Kūrėju „formų sutapimo“ su Juo pagrindu.
Tai reiškia, kad kaip Kūrėjas vien tik „sąlygoja“ (atiduota) ir negauna, taip ir Izraelis turi „sąlygoti“ ir negauti, nes tai paskutinė „susiliejimo“ pakopa, išreikšta žodžiais „šventa tauta“.


Ir jau paaiškinta, kad nors žmogaus esmė yra apibrėžiama „noru gauti“, tačiau tai tik „pusė dalyko“.
Iš tikro šis „noras gauti“ turi teisę egzistuoti, tik „apsirengęs“ į kokį tai įsigijimo „atvaizdą“, ar į viltį, ką nors įsigyti, t.y. tik taip ir ne kitaip galima tai vadinti „žmogaus esme“.
Todėl, kai Izraelio sūnūs šioje šventoje būsenoje – ant Sinajaus kalno, nusipelnė „susiliejimo“ su Kūrėju, tada jų „gavimas indas“ visiškai „ištuštėjo“ nuo „žemiškų įsigijimų“.
Tai reiškia, kad Izraelis buvo formų sutapime „susiliejęs“ su Kūrėju, t.y. pas juos visai nebuvo egoistinio noro kokiam tai įsigijimui.
Tačiau visas jų troškimas buvo padaryti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Ir todėl, kad jų noras gauti „apsirengė“ į šio įsigijimo „atvaizdą“, todėl tai tapo Izraelio esybe.


Taigi iš tikro Izraelis pasidarė „laisvas nuo Mirties angelo“, nes „mirtis“ – tai kokio nors dalyko „neigimas“ ir „nebuvimas“ (t.y. „laikinumas“ kurį sąlygoja „egoistinis“ įsigijimas).
Tai reiškia, jei dar yra kokia tai kibirkštis, norinti egzistuoti ir sutapatinti save su „egoistiniu“ įsigijimu, galima apie tokią kibirkštį pasakyti, kad ji „neegzistuoja, išnyksta ir miršta“.


Tačiau, jei žmoguje visai nėra tokios „kibirkšties“, bet visos jo esybės „kibirkštys“ yra „apsirengusios“ į „malonios dvasios Kūrėjui suteikimą“, tada tai nedingsta ir nemiršta.
Todėl, jei „anuliuojasi“ kūnas (ego), tada „anuliuojasi“ „noro gauti“ sau aspektas, nes „noras gauti“ egzistuoja tik „įsigijimų“ dėka.
Ir kai žmogus ateina prie kūrimo minties, bei Kūrėjui yra malonumas, kad yra vykdomas Jo noras, tada žmogaus esybė, apsirengusi į „malonios dvasios Kūrėjui suteikimą“, nusipelno absoliučios amžinybės, kaip Kūrėjas ir „laisvės nuo Mirties angelo“.


Ir todėl midraše „Berešit raba“ parašyta:
„Laisvė nuo Mirties angelo“, o Avot mišnoje parašyta:

„Iškalta (charut) ant lentelių“, neskaityk „charut“ (iškalta), bet „cherut“ (laisvė)“.
Tai reiškia, kad „laisvas“ yra tik tas žmogus, kuris užsiima Toros mokymu.