- הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
- !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!
הקדמה לספר הזהר טז, יז
Įvadas į knygą Zohar
Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)
Uždaryti užduotį
16.
Tačiau, pagal tai, kas paaiškinta išeina, kad iš mūsų yra atimta pasirinkimo laisvė (neduok dieve)?
Tai reiškia, kad mes būtinai privalome tapti tobulais ir ateiti į Trečią būseną, nes ji yra Pirmos būsenos, pilno tobulumo, projekcija.
Tačiau dalykas tas, kad Kūrėjas Antroje būsenoje paruošė du kelius, kad atvesti mus į Trečią būseną.
Pirmas kelias – tai kelias, vykdant Torą ir priedermes, tuo būdu kaip paaiškinta aukščiau.
Antras kelias – tai kentėjimų kelias, nes kentėjimai „išvalo“ kūną ir galiausiai priverčia mus „apversti“ norą gauti tik sau į norą sąlygoti „malonią dvasią“ Kūrėjui, ir susilieti su Juo.
Apie tai pasakė išminčiai: „jei jūs sugrįžtate prie gerumo savo noru, gerai, o jei ne, aš pastatysiu jums karalių, kai Hamaną, kuris be jūsų sutikimo sugrąžins jus prie gerumo“ (Talmudas, Sanhedrin).
Dar apie tai paaiškino išminčiai pranašo Ješajahu pasakymą:
„Aš, Kūrėjas, savo laiku, pagreitintai“ (Ješaja 60 – 22).
Tai yra, jei nusipelnysime – tada „pagreitintai“, jeigu ne – tada „savo laiku“.
Paaiškinimas.
Jei mes einame Pirmu keliu, tai yra vykdome Torą ir priedermes, tada mes „pagreitiname“ savo ištaisymą.
Ir tada mums nereikia didelių ir karčių kentėjimų, bei ilgo laiko, kad „suspėtumėme“ gauti tuos kentėjimus, nes tik jie gali mus atvesti prie gerumo, be mūsų žinios ir sutikimo.
Tačiau jeigu ne, tada „savo laiku“, nes tada, patys kentėjimai sąlygos mūsų ištaisymą, ir ateis ištaisymo laikas be mūsų sutikimo.
Bendrai, „kentėjimų kelias“ taip pat apima ir sielų bausmės gehinome (pragare).
Tačiau vienaip, ar kitaip „Galutinis ištaisymas“, t.y. Trečia būsena yra absoliučiai privaloma iš Pirmos būsenos.
Iš tikro visas mūsų pasirinkimas yra tik tarp „kentėjimų kelio“ ir „Toros bei priedermių kelio“.
Ir jau sakėme, kaip visos trys sielų būsenos yra susijusios viena su kita, ir absoliučiai įpareigoja viena kitą.
17.
Dabar gerai išaiškėja Trečias klausimas, kurį klausėme pradžioje:
Kai mes žiūrime į save, mes matome save sugadintais ir niekingais, taip kad nėra labiau žemesnių už mus, o kai mes žiūrime į Meistrą, kuris mus padarė, mes turime būti tobulumo viršūnėje.
Ir negali būti šlovingesnių už mus, nes mes turime atitikti mus padariusį Meistrą, juk tobulo Meistro visi kūriniai turi būti tobuli.
Iš čia aišku, kad mūsų dabartinis kūnas su visais menkaverčiais polinkiais ir siekiais, nėra mūsų tikrasis kūnas.
Tai reiškia, kad tikrasis mūsų kūnas, amžinas ir visiškai tobulas, randasi ir egzistuoja Ein Sofe Palaimintam, t.y. Pirmoje būsenoje.
Iš tikro ten mūsų kūnas gauna tobulą formą iš ateityje būsiančios Trečios būsenos, kurioje gavimas turi sąlygojimo formą, kuri sutampa su Ein Sofo Palaiminto forma.
Todėl Pirmoji būsena pati įpareigoja, kad Antroje būsenoje mūsų kūnas būtų tokioje „niekingoje“ ir „sugadintoje“ formoje.
Ir tai yra „noras gauti“ tik sau, kuris yra atskirtas nuo Ein Sofo Palaiminto, kad jį būtų galima ištaisyti.
Tuo suteikiant mums galimybę faktiškai ir realiai gauti mūsų amžiną kūną iš Trečios būsenos.
Todėl dėl savo „netobulumo“ mes visai negalime piktintis, nes mūsų darbas galimas tik šiame laikiname ir baigtiniame kūne, juk žmogus negali ištaisyti tai, ko pats neturi.
Tačiau iš tikro netgi Antroje būsenoje mes esame visiškame tobulume, atitinkančiame mūsų tobulą Meistrą.
Iš tikro šis kūnas visai nežemina mūsų, juk visiems aišku, kad jis yra paruoštas mirti ir išnykti, juk jis yra duotas mums tik laikinai, t.y. tol kol gaus savo „amžiną formą“.
