• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

„Mincha“ ir „Tašlichas“

„Mincha“ prasideda nuo „Ašrei“ ir „Ir ateis Išlaisvintojas...“, kaip per Šabatą.

Jei Roš-Ašana sutampa su Šabatu, sinagogoje skaitoma Tora, o „Amida“ – ta pati, kaip ir per „Maariv“ ir „Šacharit“. 

Be to, chazanas skaito lygiai tą patį tekstą, kurį prieš tai besimeldžiantieji skaitė kiekvienas sau – be pakeitimų ir papildymų.

Po to skaitoma malda „Avinu, malkeinu“, tuo metu atidarytas „aron kodeš“ (išskyrus tuos atvejus, kai Roš-Ašana sutampa su Šabatu, kaip per „Šacharit“).

„Aleinu“, „Kadiš-jatom“ ir 27-tas Tehilim skyrius, iš naujo „Kadiš jatom“ ir tada, kol saulė nenusileido, visi eina atlikti „Tašlich“. 

„Tašlich“ – tai ypatinga malda, kuri sakoma pirmą Roš-Ašana dieną (o jei tai Šabatas, tada antrąją Roš-Ašana dieną) prie jūros ar upės, ar kokio kito vandens telkinio.

Ji prasideda pranašo Michos žodžiais: „Kas gi, Kūrėjau, prilygtų Tau – atleidžiančiam nuodėmes, atleidžiančiam Tavo tautos likučio – Tavo dalies nusižengimus! Nepyksta Jis amžinai, nes Jis maloningas. Jis vėl pasigailės mūsų, užmirš mūsų prasižengimus; tad mesk (תשליך tašlich – iš čia kilo maldos pavadinimas) į vandens gelmes visas mūsų nuodėmes. Parodyk tiesą Jakovui, gerumą – Abrahamui, apie kuriuos prisiekei mūsų protėviams iš senų senovės!“

Ši ištrauka sakoma triskart iš eilės, po to yra skaitoma dar viena malda, kurią, pagal padavimą, sukūrė Chida [1].

Tašlichas užbaigiamas 130-ta Tehilim psalme: „Iš gilumų pašaukiau aš Tave, Kūrėjau...“ ir septynis kartus pakartojama „Amžinai, Kūrėjau, žodis Tavo esti danguje!”.

Ir taip, „Tašlichas“ – tai malda apie atleidimą ir kreipimasis į Kūrėją įvykdyti Jo pažadą, perduotą pranašo - išmesti į vandens gelmes visas nuodėmes, kad daugiau niekada jų neatsiminti.

Tai malda apie laimingą, taikų gyvenimą, apie mūsų norų išpildymą. 

Po šios ceremonijos priimta išversti savo kišenes ir išpurtyti drabužių skvernus, lyg simboliškai numestume nuo savęs padarytas nuodėmes, „prilipusias“ metų bėgyje. 

Bet reikia pastebėti, kad apie „Tašlichą“ neužsimena nei Talmudas, nei gaonai, nei ankstyvieji Toros įstatymų kodifikatoriai.

Tačiau vėlesnieji kodifikatoriai pateikia šio įstatymo motyvą, susiedami jį su padavimu apie tai, kad kai Abrahamas ėjo paaukoti Icchako, jis vos nenuskendo staiga prieš jį atsiradusioje upėje (tuo buvo išbandomas jo pasiryžimas įvykdyti Kūrėjo valią), tačiau Kūrėjas jį išgelbėjo. 

Taip šis paprotys yra siejamas su Icchako paaukojimo istorija, kuri duoda pavyzdį apie pasiaukojamą Kūrėjo valios vykdymą.

Antra Roš-Ašana diena

Viskas, kas atliekama pirmąją Roš-Ašana dieną – maldos, „šofaro“ pūtimas, „Kidušas“, trapezos – viskas tiksliai atkartojama antrąją šventės dieną.

Reikia pabrėžti, kad ši diena neturi antrų šventės dienų, pažymimų už Izraelio ribų, statuso: abi Roš-Ašana dienas Talmudas apibrėžia, kaip vieną „ilgą dieną“ – bendrą šventinę dieną, kuri tęsiasi 48 valandas. 

Iš čia kilo abejonė, ar palaiminimas „Šeechejanu“ yra reikalingas antrąją Roš-Ašana dieną.

Tam, kad išsklaidyti abejones, priimta, kad šeimininkė žvakių uždegimo metu ir šeimininkas „Kidušo“ metu (kai jie turi pasakyti šį palaiminimą) užsidėtų naują kostiumą, arba pastatytų ant stalo indą su naujo derliaus vaisiais, kurių dar nevalgė šiais metais: daroma tai tam, kad sukurti priežastį „Šeechejanu“ palaiminimui. 

Baigiasi antroji Roš-Ašana diena ir prasideda „Teismo dienų“ periodas. 

[1] Chida (vardo Chaimas-Josefas-Davidas Azulajas santrumpa – gimė 1724 metais Jeruzalėje, mirė 1806 metais Livorno mieste) – rabinas, kabalistas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, daug keliavo bendruomenės pavedimu. Buvo Kairo rabinas, o gyvenimo pabaigoje apsigyveno Italijoje, Livorno mieste.

Tarp 38 jo knygų, kurios vertinamos ir aškenazių, ir sefardų judėjų, yra monografijos apie iškilius Izraelio žmones, Toros komentarai ir t.t.