kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • והמשכלים יזהרו כזהר הרקיע ומצדיקי הרבים ככוכבים לעולם ועד. דניאל יב' – ג'. זוהר, נשא, רעיא מהימנא, הסוטה Ir protingi švytės, kaip (זוהר Zohar) švytėjimas dangaus skliaute, o pateisinantys daugumą, per amžius. (Danielis 12 – 3)

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה כב  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                    22.


Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, užbaigia:
„Ir vienas nusidėjėlis praranda daug gerumo“.
Kaip jau paaiškinta 20 sk., kad pas žmogų yra visiškai vienodas jausmas, ar jis užsiima priedermėmis „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, ar tarp „žmogaus ir žmogaus“.
Tai reiškia, kad žmogus visas priedermes turi atlikti „lišma“ (dėl Kūrėjo, dėl pačios Toros), be jokios vilties į „meilę sau“.
Iš tikro pas žmogų už jo triūsą neturi būti jokios minties ir vilties apie kokį tai piniginį atlygį ar garbės nusipelnymą.
Todėl šiame išaukštintame taške meilė Kūrėjui ir meilė savo artimui susijungia į absoliučiai vieną aspektą.


Todėl išeina, kad žmogus savo veiksmais vienokiu ar kitokiu dydžiu didina viso pasaulio žmonių „artimo meilės“ koeficientą.
Tai reiškia, kad galiausiai viskas sumuojasi į viso pasaulio persvėrimą į „nuopelnų pusę“, būsiantį ateityje.
Ir kiekvieno žmogaus asmeninis įnašas „prisijungia“ prie šio bendro indėlio.


Lygiai taip pat, jei žmogus padaro vieną „prasižengimą“, jei žmogus negali pergalėti savęs ir suvaldyti savo „purvinos meilės sau“.
Tada jis grąžina kaip save, taip ir visą pasaulį į „nuodėmės (kaltės) pusę“.
Iš tikro, jei žmoguje „atsiveria“ meilės sau „nešvarumas“, jame vėl sustiprėja jo „žema egoistinė“ prigimtis.
Ir tada žmogus, tuo dydžiu, vėl sumažina viso pasaulio galutinį „nuopelnų skaičių“.
Kaip žmogus nuimdamas nuo svarstyklių „svarstį“, kurį padėjo pats arba jo draugas.


Todėl tuo savo prasižengimo dydžiu žmogus stiprina viso pasaulio „nuodėmių (kaltės) lėkštę“, ir visą pasaulį grąžina „atgal“.
Kaip parašyta: „Ir vienas nusidėjėlis praranda daug gerumo“.
Tai reiškia, jei žmogus negalėjo suvaldyti savo žemos aistros, jis vėl nustūmė „atgal“ viso pasaulio dvasingumo lygį.