kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Pesachas

 

1991 metais Didžiojo Šabato metu ravas Baruchas pasakė:

„Ką reiškia, jog Israelis prie lovos kojos rišdavo aukai skirtą ėriuką?

Esmė tame, jog lova (מיטה „mita“) vadinasi בחשיבות מטה „mata bechašivut“– mažas svarbumas, o lovos kojos – to mažo svarbumo mažas svarbumas.

Tai sako, jog būtent tada, kai žmogus jaučia save visiškai kritusiu, jis gali priartėti prie Kūrėjo.

Prieš kiekvieną dieną ir prieš kiekvieną išgelbėjimą turi būti naktis, nes naktis duoda trūkumą.

Tai reiškia, kad žmogus pamato, kaip jis nutolęs nuo Kūrėjo ir kad yra nugrimzdęs į baisią netikėjimo būseną.

Tada žmogus gali prašyti Kūrėjo užpildymo – tai yra, vieno lašo tikėjimo.

99 procentai žmonių pabėga iš šventumo kelio, kai tik Kūrėjas jiems duoda trūkumą ir kai jie pamato savo žemumą.

Tačiau žmogus turi žinoti, jog „Tavo diena, taip pat tavo naktis“.   

 


Pesacho papročiai

 

Per Pesachą Baal aSulamas laikėsi daugybės sugriežtinimų.

Kai kurie iš jų atrodė nelogiški, kai kurie – prasmingi ir gilūs, kaip įstatymai „chukim“ ir „mišpatim“ (Toroje yra dvi rūšys įstatymų: mišpatim, t.y. įstatymai suprantami logikos, ir chukim – įstatymai, kuriuos suprasti reikalinga aukštesnė, dvasinė logika).

Tačiau visų laikomasi buvo su vienodu svarbumu, remiantis išminčių tikėjimu ir sekant jų pavyzdžiu, net kai mūsų „mažas“ ir menkas protas nesuvokia viso gilumo ir prasmės:


1. Viso Pesacho metu Baal aSulamas valgydavo tik macas, kurios buvo iškeptos Pesacho šventės išvakarėse ir savaime suprantama, keptas iš miltų, sumaltų rankiniu būdu.  


2. Nevalgydavo maisto, pagaminto pramoniniu būdu, todėl viskas būdavo ruošiama namuose:

Kava: nisano mėnesio pradžioje (per Roš chodeš) būdavo nuperkama kavos pupelių. Jas perrinkdavo, paskrudindavo ir sumaldavo.

Tai buvo didžiulis darbas, nes reikėjo paruošti kavos visai bendruomenei, todėl būdavo perkama daugiau nei 15 kilogramų kavos – tokio kiekio pupelių apdorojimas užimdavo daug laiko.

Cukrus: prieš šventę pirkdavo cukrų „košer la Pesach“ (šis užrašas ant maisto produktų reiškia, kad jie yra tinkami naudoti Pesacho metu), išvirdavo jį, nukošdavo ir šis skystis buvo naudojamas vietoj cukraus Pesacho metu.

Druska: vykdavo prie Negyvosios jūros ir iš ten parsiveždavo didelius druskos gabalus, susmulkindavo juos ir naudodavo šventės metu.

Aštrusis pipiras: keletą mėnesių prieš Pesachą pirkdavo mažus raudonuosius pipirus, išdžiovindavo juos ir naudodavo Pesacho metu, kaip aštrų prieskonį.

Baal aSulamas griežtai žiūrėjo, kad būtų perkamas tik vietinis vynas ir tik iš patikimo judėjo, kad būtų garantija, jog į vyną nebus įdėta nieko, kas yra draudžiama Pesacho metu, įskaitant ir cukrų.

Ravas Baruchas pasakojo, jog jo tėvas Pesacho metu gerdavo kavą su cukrumi, tačiau vyno, pagaminto naudojant cukrų, negerdavo.

Ir ravas Baruchas paklausė savo tėvo, kodėl kavą su cukrumi geria, o vyno – ne?!

Atsakė Baal aSulamas:

„Mėsa su pienu, tu supranti?“

Ravas Baruchas atsakė, jog nesupranta.

Baal aSulamas pasakė:

„Mėsą atskirai ir pieną atskirai – galima valgyti, tačiau mėsą ir pieną kartu – draudžiama, tas pats ir su vynu, kuriame yra cukraus per Pesachą...“.


3. Maistas, kurį valgydavo per Pesachą:

mėsa, žuvis, pienas, prieš Pesachą išvirti kiaušiniai, citrusiniai vaisiai bei obuoliai, įvairūs riešutai ir migdolai, tačiau tik tie, kurie buvo pirkti su lukštu. Avokadai, morkos, svogūnai, burokėliai, bulvės ir ridikėliai.

Ir išskyrus tai, kas išvardinta, daugiau nieko nevalgė. Visa tai pirkdavo iki Pesacho, nes viskas, kas reikalinga šventei, turėjo būti nupirkta iki šventės pradžios.

(Maistas, kurio per Pesachą nevalgydavo: pomidorai, agurkai, cukinijos, paprikos, kriaušės, bananai, arbata, visų rūšių kepiniai, pvz.: kokosiniai ar riešutiniai sausainių ir t.t.)


4. Baal aSulamas laikėsi to, kad ant kiekvieno stalo būtų nerūdijančio plieno ar skardos danga. Ant jų dar uždėdavo specialų popierių be krakmolo.


5. Taip pat stengėsi visiškai nenaudoti plastiko ir neilono. Visi indai buvo arba metaliniai arba stikliniai.

Todėl nuimdavo visas plastikines puodų rankenas ir jų vietoje uždėdavo medines.

Arba pavyzdžiui pieną prieš Pesachą išpildavo iš plastikinių maišelių ir supildavo į metalinius ar stiklinius indus.

Dėl tos priežasties stalus uždengdavo ne plastikinėmis staltiesėmis, bet popieriumi. Taip pat nenaudodavo sintetinių staltiesių, o tik medvilnines.


6. Nesinaudojo muilu, nes kaip jau buvo minėta, nepasitikėjo pramoniniais gaminiais, todėl viso Pesacho metu indus plovė su karštu vandeniu ir metaline kempine.


7. Baal aSulamas labai saugojosi ir Pesacho metu nevalgė „macos šmura“ (tai tokia maca, kuri buvo kokiame nors sąlytyje su vandeniu arba bet kokia drėgme).

Jei lėkštėje likdavo gabaliukas macos, tos macos Pesacho metu nebevalgydavo.

Jei koks nors įrankis ar indas nukrisdavo ant grindų arba buvo paliktas vietoje, kuri buvo neuždengta aliuminio folija, tas daiktas nebebuvo naudojamas šventės metu.


8. Per Pesachą Baal aSulamas nevalgydavo kito žmogaus namuose, ir netgi reikalavo, jog ne namiškiai turėtų atskirus indus Pesacho sederiui.


9. Tačiau iš kitos pusės visiškai pasikliovė „chameco“ pardavimu (Pesacho metu „chamecas“ yra parduodamas tam, kuris nesilaiko Toros įstatymų), todėl baigiantis Pesachui darydavo „avdalą“ būtent su alumi, ko paprastai nedarydavo visus metus. 


Taigi, mes matome pavyzdį, kai nesiremiame savo logika, o einame išminčių mums pramintais takais, netgi tada, kai tie dalykai atrodo nepriimtini mūsų varganam protui...