• שבת אחד משישים לעולם הבא. ברכות נז ע''ב Šabatas yra viena šešiasdešimtoji „pasaulio, kuris ateis“ (Talmudas, Brachot 57 – 72).

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה כג  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                      23.

Dabar tampa aišku, kodėl Tora buvo duota būtent Izraelio tautai, ir čia negali būti dviejų nuomonių.
Iš tikro galutinis kūrimo tikslas yra iškeltas bendrai visai žmonių rasei: juodam, baltam ir gelsvam, t.y. kiekvienam žmogui be jokio skirtumo iš esmės.
Tačiau žmogaus prigimtis „nusileido“ iki paskutinio „meilės sau“ taško, t.y. iki absoliutaus egoizmo lygio, be jokių išlygų „viešpataujančio“ visoje žmonijoje.
Todėl nebuvo jokių šansų išaiškinti tautoms, kad jos sutiktų išeiti iš savo siauro ir tamsaus egoistinio „pasaulėlio“ į platų ir šviesų „meilės artimui“ pasaulį.

Ir tai pavyko tik Izraelio tautai, kuri baisiuose kentėjimuose 400 metų vergavo barbariškai Egipto karalystei.
Kaip pasakė išminčiai:
„Kaip druska „pasaldina“ (daro tinkamą) mėsą, taip kentėjimai „išvalo“ nuodėmes“.
Tai reiškia, kad kentėjimai atneša žmogaus sielai didelį išsityrinimą.

Ir dar priedo, Izraelio tautai talkino „šventųjų tėvų“ tyrumas bei nuopelnai, o tai yra svarbiausia priežastis.
Kaip apie tai liudija daugelis vietų Toroje.
Iš tikro dviejų šių faktorių dėka Izraelio tauta tapo pasirengusi šiam išaukštintam vaidmeniui.

Todėl Tora naudoja vienaskaitą, rašydama apie Izraelio tautos žmones šioje būsenoje:
„Ir išsidėstė Izraelis prie (Sinajaus) kalno“.
Kaip paaiškino išminčiai:
„Kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Iš tikro kiekvienas Izraelio tautos narys visiškai atsitraukė nuo meilės sau, ir visas kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas buvo tik:
„Atnešti naudą artimui“.
Kaip paaiškinome apie priedermę:
„Mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Ir kiekvienas tautos individas lyg susijungė į vieną „kūną“ bei pasidarė:
„Kaip vienas žmogus, su viena širdimi“, ir tik tada jie tapo verti gauti Torą.