• שבת אחד משישים לעולם הבא. ברכות נז ע''ב Šabatas yra viena šešiasdešimtoji „pasaulio, kuris ateis“ (Talmudas, Brachot 57 – 72).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Šiek tiek iš ravo Barucho pokalbių apie vidinius Pesacho šventės aspektus

Yra žinomas Izraelio tautos pavergimo Egipte didumas. Egipto klipa (netyra jėga) – tai viso egoistinio noro gauti malonumą bei mėgavimąsi šaknis, esanti žmogaus širdyje.

Ši žmogaus prigimtis valdo žmogų visame kame, kur tik jis bepasisuktų.

Nes taip jį sukūrė Kūrėjas dėl savo noro suteikti gerumą ir mėgavimąsi kūriniams. Tuo tarpu Kūrėjo realybėje visai nėra noro gauti malonumą, ir Kūrėjas yra absoliučiame tobulume, nes juk iš ko Jis gali gauti?!

Todėl, nors noras gauti būtinai turi būti kiekviename mūsų pasaulio kūrinyje, tačiau būtent jis ir atskiria mus nuo Kūrėjo.

Ir kad tai ištaisyti, gyvenime žmogui reikia vadovautis noru sąlygoti, o norą gauti malonumą ir mėgavimąsi naudoti tik tiek, kiek tuo gali įvykdyti Kūrėjo norą.   

Ir tai ravo Barucho aiškinimas iš jo straipsnių:

„Parašyta: „Ir apkartino jų gyvenimą“.

„Apkartino gyvenimą“ reiškia, kad neleido mūsų tėvams dirbti sąlygojimo (malonios dvasios Kūrėjui) aspektu, kas atveda susiliejimą su „Gyvybių Gyvybe“.

Egipto ir faraono klipa (netyra jėga) „primetė“ Izraelio sūnums meilę sau, ir taip valdė juos.

Taigi nebuvo galima pasipriešint Egipto tvarkai (norams) ir išeiti iš vergijos. Ir tai vadinasi tremtis. Tai yra, jie norėjo išeiti iš šios tremties, bet negalėjo.

Ir iš čia galima suprasti, kas yra parašyta „Intencijų vartuose“, kad „maror“ (מרור „karčios žolės“) gematrija yra mirtis (מות).

Klausiame per Pesachą:

„Kodėl mes valgome šias karčias žoles?“

Ir atsako:

„Todėl, kad Egiptas apkartino mūsų tėvų gyvenimą בפרך – (beparech)“.  

Ir toliau parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – apie kokį darbą čia kalbama?

Apie darbą Kūrėjui, kuris ir vadinasi „sunkus darbas“, nes jiems buvo sunku dirbti sąlygojimo Kūrėjui intencija.

Ir tai todėl, kad egiptiečiai ir faraonas primetė jiems savo norus ir mintis.

Tai reiškia, kad „Egipto klipos“ esmė yra meilė sau, todėl egiptiečiai valdė Izraelį, t.y. Izraelis turėjo eiti jų keliu.

Ir Izraeliui buvo labai sunku nugalėti šias mintis.

Ir apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo sunkaus darbo“ – tai reiškia, tuo metu, kai jie ėjo Egipto keliu, t.y. egoizmo keliu, kūnas duodavo jiems energijos ir jiems nebuvo sunku dirbti Kūrėjo darbą.

Tuo tarpu, kai jie ėjo Kūrėjo keliu, t.y. ne dėl savo naudos, o dėl naudos (meilės) artimui – jiems buvo labai sunku.

Dar paaiškinsime tai, kas parašyta Šmot (1:13):

„Darbą, kurį dirbo vergiškai בפרך –  (beparech)“.

„רך – בפה“: su „minkšta burna“, פה (pe) burna, minkšta (malonia) – רך (rach). Ką reiškia „רך –  בפה“ dvasiniame darbe?

Kaip jau sakėme, egiptiečiai atėjo pas Izraelio sūnus su savo norais ir mintimis, kad reikia dirbti Kūrėjui, tačiau tik dėl to, kad gauti užmokestį. Ir tai vadinasi „רך פה“.

Vadinasi, tokiomis kalbomis apsunkino Izraeliui (dvasinį) darbą.

Jie sakė, jog sąlygojimo darbas yra be galo sunkus dalykas.

Egiptiečiai „piršdavo“ Izraeliui mintis, kad labiau apsimoka dirbti savo naudai.

Juk tuo keliu žmogus „stumiasi“ į priekį, netgi darydamas gerus darbus....

Tuo tarpu, dirbti aspektu ישראל – Israel („tiesiai į Kūrėją“ אל–ישר), yra labai sunku, nes nesimato jokio „progreso“ darbe.

Todėl egiptiečiai „minkšta burna“ davė suprasti, kad jei Izraelis eis jų (Egipto) keliu, darbas bus lengvas, „minkštas“, ir taip pat bus didesnis progresas „šventame darbe“.

Tokiais tvirtinimais egiptiečiai „apkartindavo“ Izraelio gyvenimą sunkiu darbu, nes teigdavo, kad darbas ישראל (Jašar El – „tiesiai į Kūrėją“) labai sunkus ir ne kiekvienam.

Pavergimas buvo: „בחומר ובלבנים“, „Bechomer ubelevanim” – „Statybinių medžiagų ir plytų gaminimu”.

„בחומר“ reiškia, kad egiptiečiai aiškino Izraeliui, jog sąlygojimo darbas yra labai sunkus, o Egipto (egoistinio gavimo) darbas visada yra „לבנה“ („לבנה“ reiškia plytos arba baltas), t.y. kai nejaučiamas joks „tamsumas“ ir kūnas (egoizmas) sutinka su šiuo darbu.

Ir būtent tuo jie sąlygojo Izraeliui, kad jiems būtų sunku dirbti „dangaus vardu“.

Pasakyta: „Tą, kuris nemokėjo paklausti – tu jį atvėrei“.

Ravas Baruchas paaiškino:

„Kaip atveriame „kūną“ (egoizmą), jog jis pradėtų klausti?

Duodame jam darbo, tada jis ima klausti klausimų „kam“ ir „kodėl“.

Ir jei „kūnas“ neklausia, tai yra ženklas, kad žmogus nedirba dvasinio darbo“.

Ir dar daug daug dalykų kalbėjo ravas Baruchas – neįmanoma čia visko pateikti ir visa tai, ką parašėme čia – tai tik lašas vandenyne.

Ir taip pat tai, ką pateikėme apie kitas šventes yra labai maža dalis, nes ravas Baruchas parašė labai daug apie tai.

Dar daugiau, nei parašė – pasakė.

Ir dar daugiau, nei pasakė buvo jaučiama ir suprantama Mokymo namuose tvyrojančioje atmosferoje.

Ravas Baruchas sakydavo, jog mažas vaikas, „besisukinėjantis“ jo Mokymo namuose, tiek „įsigeria“ tiesa apie Kūrėjo darbą iš čia esančios atmosferos, kiek vyresni „aštraus proto“ išminčiai kituose Mokymo namuose net nesapnavo...“.