• הָא לַחְמָא עַנְיָא דִּי אֲכָלוּ אַבְהָתָנָא בְּאַרְעָא דְמִצְרָיִם. כָּל דִּכְפִין יֵיתֵי וְיֵיכוֹל, כָּל דִּצְרִיךְ יֵיתֵי וְיִפְסַח. הָשַׁתָּא הָכָא לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּאַרְעָא דְיִשְׂרָאֵל. הָשַׁתָּא עַבְדֵּי לְשָׁנָה הַבָּאָה בְּנֵי חוֹרִין. הגדה של פסח Tai yra vargo duona, kurią valgė manoTėvai Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas, gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis, gali ateiti ir padaryti „Pesachą“ („Peršokimą“). Šiandien – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, kitais metais – laisvi. (Pesacho Agada).

הקדמה לספר הזהר לב, לג  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                                32.

Trečia dalis.
Tai darbas Toroje ir priedermėse „lišma“, t.y. kad sąlygoti, o ne dėl užmokesčio.
Šis darbas ištyrina norą gauti sau ir apverčia jį į norą sąlygoti.
Tada žmogus pagal noro gauti ištyrinimo dydį pasidaro tinkamas ir vertas gauti penkias sielos dalis, vadinamas naranchai.

Šių penkių sielos dalių pagrindas yra sąlygojimas, todėl jos negali „apsivilkti“ į kūną, kol kūną valdo „noras gauti“ sau.
Tai reiškia, kad „noras gauti“ sau yra su siela skirtingose arba priešingose formose.
Ir šviesos „apsivilkimas“ į sielą ir „formų sutapimas“ eina kartu.
Kai žmogus nusipelno, kad visas jo noras būtų tik sąlygoti ir nelieka naudos sau iš vis, tada jis nusipelno formų su aukštutiniais naranchai sutapimo.
Ir tada šie naranchai nusileidžia pas žmogų iš Ein Sofo Palaiminto, iš Pirmos būsenos, per šventų ABJA pasaulių sistemą, ir žmogus „apsirengia“ visomis šiomis pakopomis.

Ketvirta dalis.
Tai darbas po „Mirusių prisikėlimo“.
Tada „noras gauti“ mirties ir palaidojimo dėka yra visiškai pašalinamas.
Ir paskui „noras gauti“ vėl prisikelia su visa savo didele ir sugadinta forma.
Apie tai parašyta:
„Ateityje mirusieji prisikels su visais savo defektais“.
Ir tada „noras gauti“ sau, t.y. jau ir pats kūnas, yra apverčiamas į sąlygojimo formą.
Tačiau yra ypatingų asmenybių, kurios gali atlikti visą šį darbą dar gyvendami mūsų pasaulyje.

                                                                       33.

Dabar galime išsiaiškinti Šeštą tyrinėjimą, t.y. kaip sako išminčiai, kad visi aukštutiniai ir žemutiniai pasauliai yra sukurti dėl žmogaus.
Iš pirmo žvilgsnio keista, kad dėl tokio „mažo“ žmogaus, kurio vertė – kaip plono plauko, netgi mūsų pasaulio realybėje, ir tuo labiau lyginant su aukštutiniais dvasiniais pasauliais, taip stengėsi Kūrėjas viską sukurti.
Ir dar labiau keista, kam gi žmogui visi šie „grandioziniai“ dvasiniai pasauliai?

Tačiau reikia žinoti, kad visas malonumas Kūrėjui yra tuo dydžiu, kokiu kūriniai jaučia Jį.
Tai reiškia, kad kūriniai jaučia ir žino, kad Kūrėjas sąlygoja ir suteikia jiems malonumą.
Būtent tada ir yra Kūrėjui didelis „mėgavimasis“ savo kūriniais, kaip Tėvui, besimėgaujančiam mylimu sūnumi.
Iš tikro tuo dydžiu, kuriuo sūnus jaučia ir pripažįsta Tėvo „didumą“ ir „iškilumą“, kai Tėvas rodo sūnui visus turtus, kuriuos Jis paruošė jam.

Kaip parašyta:
„Argi ne brangus sūnus yra Man Efraimas, ar ne Mano mėgavimosi vaikas?
Kai tik prisimenu jį, ir kalbu apie jį, sukyla visas vidus Manyje.
Būtinai pasigailėsiu jo, sako Kūrėjas“ (Jeremija 31).
Ir gerai įsižiūrėk kas parašyta, tada galėsi suprasti ir sužinoti, koks yra didelis mėgavimasis Kūrėjui tais „tobulais“, kurie nusipelnė, pajuto ir pažino visą tą didumą, kurį Kūrėjas paruošė jiems.

Iš tikro tie teisuoliai atėjo į santykį su Kūrėju, kaip Tėvo su mylimu ir brangiu sūnumi, kaip Tėvas su savo mėgavimosi (vieninteliu paguodos) sūnumi.
Kaip ir aiškina pranašas suprantantiems.
Ir negalima apie tai daugiau tęsti.
Todėl užtenka mums žinoti, kad dėl malonumo ir mėgavimosi su tais „tobulais“, apsimokėjo sukurti Kūrėjui visus pasaulius, ir „žemuosius“ ir „aukštuosius“.
Kaip ir yra paaiškinta.