kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį


Chanuka


Chanukos šventė tęsiasi aštuonias dienas: nuo 26 kislevo dienos iki 2 teveto dienos (arba iki 3 dienos – tais metais, kai kislevo mėnesyje yra 29 dienų).

Šią šventę nustatė Jehuda Makabi ir jo broliai, kad pažymėti Jeruzalės Šventyklos apvalymą ir pašventinimą, po to kai ji buvo suteršta graikų ir asimiliavusių judėjų ir Šventyklos tarnystės atnaujinimą. 

Rambamas taip aprašo tų laikų įvykius: antros Šventyklos laikais graikų valdovai pradėjo judėjų ir jų religijos persekiojimą ir neleido jiems mokytis Toros ir vykdyti priedermių, savinosi jų turtą ir jų moteris, įsiveržė į Šventyklą, sugriovė ir išniekino šventenybes.

Izraelis tada buvo didžiuliame varge ir žiaurioje priespaudoje, kol jų pasigailėjo Kūrėjas ir išgelbėjo nuo graikų rankos, davęs pergalę Chašmoniečiams, šventikų palikuonims, kurie nugalėjo graikus ir išlaisvino Izraelį iš jų valdžios... 

Tai įvyko 25 kislevo mėnesio dieną: jie įėjo į Šventyklą ir nerado ten rituališkai tinkamo aliejaus, išskyrus tik vieną ąsotėlį, kuriame aliejaus buvo tiek, kad galėtų užtekti tik vienai dienai. Bet jis degė aštuonias dienas, kol buvo paruoštas naujas aliejus.

Dėl tos priežasties, tos kartos išminčiai nustatė, kad tos aštuonios dienos, pradedant nuo 25 kislevo dienos, būtų džiaugsmo ir dėkingumo Kūrėjui dienos, kai uždegamos žvakės namuose – visas aštuonias naktis – kad visiems būtų žinoma apie stebuklą.

Šios dienos vadinamos Chanuka חנוכה ir šiomis dienomis negalima gedėti ir pasninkauti, kaip ir per Purimą. 

Vienu metu atrodė, kad heleniškosios Seleukidų imperijos ribose imperatorius Antiochas pasiekė pilno pasisekimo: netgi judėjų tarpe jo politika atnešė žymių rezultatų: daugelis, ir pirmoje eilėje aukščiausių visuomenės sluoksnių atstovai, pasidavė graikų kultūros ir graikų stabmeldystės įtakai.

Juos vadino מתיונים mitjavnim „sugraikėję“, „helenizatoriai“.

Tačiau galutinio savo tikslo – pilnai sunaikinti dvasingumą Izraelyje – graikai nepasiekė.

Judėjai išvengė amoniečių, moaviečių, aramiečių ir kitų galingų ir didelių senovės tautų likimo, be pėdsakų dingusių iš istorijos arenos. 

Tuo metu įvyko kažkas panašaus, kas vyko Teisėjų epochoje, kai krizės momentu tautoje atsirado didūs žmonės, „teisėjai“, išgelbėję tautą nuo svetimšalių užgrobėjų.

Taip ir dabar: Kūrėjas išrinko Matitjahu ben Jochananą, vyriausią šventiką, gyvenusį Modiin gyvenvietėje, ir apgaubė jį valdžia ir drąsa.

Matitjahu surinko aplink save penkis savo sūnus ir saujelę narsių žmonių, išdrįsusių pasipriešinti galingam priešui. 

Matitjahu šūkiu tapo žodžiai: „Kas už Kūrėją – su manimi!“.

Be ginklų, neišmanydami karinio amato, be sąjungininkų – vidinių ir išorinių – sugebėjo Matitjahu ir penkeri jo sūnūs: Jonatanas, Šimonas, Jehuda, Eliazaras ir Jochananas išugdyti visą „Chašmoniečių“ arba „Makabiečių“ kartą, be baimės ėjusią į kovą su „supervalstybe“.