• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Švento Ari didumas

Taip rašė Baal aSulamas apie šventą Ari (Įvade į knygą „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“, 8-9 punktuose):

„Todėl reikia suprasti, kaip mes turime dėkoti mūsų mokytojams, kurie mums pritraukia „šventas šviesas”, atiduodami savo sielas dėl mūsų gerovės.

Tai reiškia, kad mūsų mokytojai stovi tarp sunkių kentėjimų ir „tšuva (sugrįžimo, atgailos)” kelio, bei gelbsti mus nuo sunkesnių už mirtį pragaro gelmių.

Ir veda mus į „malonumų dangų” ir „mėgavimosi viršūnes”, kas jau yra mums iš anksto paruošta, ir laukia mūsų.

Todėl kiekvienas išminčius savo kartoje elgiasi pagal savo „šventumo lygį”.

Ir jau apie tai pasakė išminčiai:

„Nėra kartos, kurioje nebūtų tokių kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas”.

Tačiau „dieviškas” mūsų mokytojas, palaimintos atminties, Icchakas Lurija, stengėsi dėl mūsų labiau už visus kitus, ankstesnius už jį.

Ir jei aš turėčiau didesnį sugebėjimą kalbėti šlovinimus, aš šlovinčiau tą dieną, kai atsivėrė jo (Ari) išmintis, panašiai kaip tą dieną, kai buvo duota Izraeliui Tora.

Iš tikro neužtenka žodžių, kad išreikšti tą „šventumo indėlį”, kurį jis „įnešė“ dėl mūsų.

Tai reiškia, kad iki šiol „vidinės Toros” išminties suvokimo „durys” buvo uždarytos „skląsčiais”.

Tačiau atėjo Ari, ir „atidarė” šią išmintį mums.

Ir dabar kiekvienam, trokštančiam įeiti į „Karaliaus rūmų” vidų, reikalingas tik „šventumas” ir „tyrumas”.

Taigi žmogui reikia tik „nueiti į pirtį”, „nusikirpti plaukus” ir „apsirengti švariais drabužiais”, kad galėtų kaip pridera pasirodyti „Aukštutinei Karalystei”…

Ir iš tikro Ari, būdamas 38 metų, savo šventa išmintimi pranoko visus ankstesnius išminčius, net gaonus.

Todėl visi kabalos mokytojai, ir net ir pats „dieviškas“ išminčius Moše Kordovero su savo mokiniais, atsistojo prieš Ari, kaip „mokiniai prieš savo mokytoją“.

Taip pat ir visi vėlesnių kartų išminčiai, iki šių dienų, „patraukė rankas“ nuo visų kitų ankstesnių kabalos knygų.

Tai reiškia kad visi atsitraukė nuo Moše Kordovero kabalos, nuo Pirmųjų kabalos, nuo Gaonų kabalos, tegul būna visų palaiminta atmintis, ir visa savo sielos esybe „susijungė“ tik su šventa Ari išmintimi.

Ir aišku, kad ne paprastai yra nusipelnoma tokios „absoliučios pergalės“ ir pripažinimo, kokį nusipelnė šis jaunas „kabalos genijus“.

(Yra žinomas pasakojimas apie Ari mokinį, kuris pamatė, kaip Ari miego metu kažką kalbėdamas judina lūpas ir pasilenkė, kad išgirstų, ką jis sako.

Tuo metu Ari nubudo ir paklausė mokinio, ką jis daro.

Šis paaiškino, jog norėjo išgirsti jo žodžius.

Atsakė jam Ari:

„Žinok, kad kiekvieną kartą, kai aš miegu, mano siela pakyla į aukštutinius pasaulius, ir ten jos klausia, į kurią ješivą ji nori įeiti.

Kiekvieną kartą ji įeina vis į kitą ješivą, ir ten sužino didžiausias Toros paslaptis.

Ir jei pabandyčiau paaiškinti tai, ką ji sužinojo, nebūtų įmanoma to padaryti netgi per 70 gyvenimo metų.

Mūsų mokytojas Baal aSulamas pasakė: „Jeigu Ari tiek pasiekė miego metu, ką jau kalbėti apie tai, ką pasiekė pabudęs“).