kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Šabat Šalom!
  • !שבת שלום
  • Ir išsiuntė Jakovas prieš save pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seiro žemę, Edomo laukus. Ir įsakė jiems sakydamas, šitaip kalbėkite mano ponui Ezavui, taip sako tavo tarnas Jakovas: Su Lavanu gyvenau nuo seniau iki dabar. (Berešit 32 – 4, 5)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį



9 avo

 

9 avo ravas Baruchas atsikeldavo kaip visuomet, auštant (9 avo – tai gedulo dėl Šventyklos sugriovimo diena).

Tačiau dėl draudimo mokytis šią dieną ir dėl gedulo, mokydavosi septintą „Mokymo apie dešimt sfirot“ dalį.

Joje kalbama apie dvasinę būseną, kuri vadinasi „indų sudužimas“ ir kuri yra visų „sugriovimų“ šaknis. Kadangi būtent čia pirmą kartą atsivėrė dvasinė realybė, kai kūrinija gavo malonumą ir mėgavimąsi dėl egoistinio malonumo, o ne todėl, kad tuo gavimu sąlygotų malonią dvasią Kūrėjui.

Tfiliną ravas Baruchas užsidėdavo iškart po vidurdienio, nelaukdamas popietinės „Mincha“ maldos. Tačiau jo mokiniai to nedarė, ir kaip priimta užsidėdavo tfilinus tik po „Mincha“ maldos.

 


Šventyklos sugriovimo prasmė

 

Pasibaigus pasninkui, ravas Baruchas paruošdavo savo mokiniams lengvus užkandžius, ir tada pradėdavo aiškinti apie Šventyklos sugriovimo prasmę.

Daugybę kartų kalbėjo apie tai, kas parašyta Jeremijos knygoje (30:17):

„Cionas, kurio niekam nereikia“.

Tai reiškia, jog pagrindinė problema yra ta, kad žmogui nereikia ir jis neieško jo viduje esančio šventumo taško, kuris vadinasi „Cionas“.

Kiekviename egzistuoja šis šventumo taškas, tačiau jis yra paslėptas dėl daugybės žmoguje įdiegtos egoistinės meilės polinkių.

Todėl žmogus turi labai stengtis Toroje ir priedermėse, ir čia esanti Kūrėjo šviesa, po truputį po truputį atvers didelį „Ciono“ taško poreikį.

Kitu atveju šventumo taškas bus tik kaip „akmuo, kurio niekam nereikia“, nes materialume žmogus džiaugiasi kiekvienu daiktu ar dalyku, lyg būtų radęs didžiulį lobį, tačiau tikruose šventumo dalykuose žmogus jaučia „žemės skonį“.

Apie tai ir byloja pasakymas „Šchina dulkėse“: tikėjimo ir sąlygojimo aspektai žmogui atrodo niekingi ir atstumiantys.

Ir tam ištaisyti nėra kito būdo – tik dėka Kūrėjo šviesos, šviečiančios Toroje ir priedermėse. 

Žmogaus prigimtis yra tokia, jog jei paimame iš jo kokį tai brangų daiktą, žmogus dėl labai pergyvena ir „gedi“ dėl jo.

Ir jeigu žmonės žinotų didžiulį Jeruzalės svarbumą ir vertę, taip pat natūraliai pergyventų ir „gedėtų“ dėl jos.

Tačiau kadangi mes nejaučiame Jeruzalės tikros vertės ir svarbos (nes Jeruzalė – tai dvasinė pakopa, kurios mes negalime „pasiekti“, suprasti), mes turime susikurti savo vaizduotėje tikrą Jeruzalės svarbumą.

Todėl šis gedulas yra mus sunkus, nes nežinome, ko iš tikrųjų gedime.

Reikia pasakyti, jog devintą avo kiekvienas jaučia „sugriovimą“, bet tik dėl to, kad turi susilaikyti nuo valgymo, gėrimo bei kitų žmogui kasdien įprastų kūniškų malonumų.

Ir iš tikrųjų mes gedime visai ne dėl Jeruzalės, o tik dėl savęs.

Tačiau kiekvienas turi savo galvoje „nusipiešti“ vaizdinį, koks būtų jausmas, jei jis prarastų šimtą tūkstančių dolerių. Ar jis galėtų ramiai valgyti tą dieną?

O ką jau kalbėti apie Jeruzalės „praradimą“ (sugriovimą)...

Tačiau iš tiesų, ir pats pasninkas yra ne toks, kaip mes jį suprantame, nes visos priedermės – tai šaknys, išeinančios iš aukštutinių šaknų.

Tikras priedermių supratimas – tai jų dvasinių šaknų suvokimas.

Ir kaip mes iš tikrųjų nesuprantame mėgavimosi per Šabatą priedermės, taip nesuprantame ir pasninko.

Todėl turime vykdyti visas priedermes „virš savo supratimo, virš logikos“.

Ir kam reikia „eiti virš logikos“, kodėl Kūrėjas negalėjo padaryti, kad viskas iškart būtų aišku ir suprantama?

Atsakymas tas, kad jei „kūnas“ viską suprastų „išoriniu protu“, pagal tai, kas jo nuomone, yra gerai, tada jam visai nereikėtų Kūrėjo ir Jo pagalbos.

Tačiau kadangi nesupranta ir prašo, jog Kūrėjas jam padėtų, tada jam reikia Kūrėjo, kad sąlygotų jam „šventą sielą“.

Ir čia yra jo ryšys su Kūrėju.

Iš tikro, pirmiausiai žmogus turi „eiti virš supratimo“, o paskui Kūrėjas duoda jam supratimą.

Tačiau mes sakome atvirkščiai: pirma duok mums supratimą, žinojimą, o paskui mes eisime „virš žinojimo“...