kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį



„Pasidaryk sau mokytoją“

 


Tikėjimas mokytojo didumu

 

Ravas Baruchas labai „slėpė“ save: savo pakopas ir milžiniškus pasiekimus dvasingume.

Jis su kiekvienu elgėsi paprastai, kaip geras draugas, artimas bičiulis, tėvas.

Dažnai būdavo galima pamatyti jį sėdintį ant suoliuko kartu su vienu iš savo mokinių, aiškinantis kokią nors savo švento tėvo raštų vietą.

Kartą pasakė:

Galėčiau padaryti, kad jaustumėte man milžinišką baimę, kokią visi jautė mano tėvui ir mokytojui (Baal aSulamui), tačiau aš neturiu noro tam“.

Ravas Baruchas dažnai sakydavo:

„Aš elgiuosi su jumis, kaip draugas. Tai gerai man, tačiau blogai jums“.

Paaiškinimas:

Tai, kad ravas Baruchas „slėpė“ save, savaime suprantama, buvo gerai jam, nes nėra žmogui blogesnio ir kenksmingesnio dalyko už viešumą – jis gali padaryti didžiulę ir nepataisomą žalą.

Ir ypač dvasiniame darbe.

Tačiau tai yra blogai mokiniams, nes visas mokinių dvasinis darbas iš esmės yra paremtas tikėjimu mokytojo didumu.

Ir kuo daugiau jie jaučia mokytojo didumą, tuo daugiau energijos ir užsidegimo jie turi darbe prieš savo egoistinę meilę sau.


Pateikiame tai, kas parašyta Straipsnyje Zoharui užbaigimui:

„Žmogus turi išsirinkti sau svarbų ir žinomą asmenį, kad jis būtų jo mokytojas.

Ir iš mokytojo, t.y. sąlygodamas mokytojui, žmogus gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis, kad sąlygoti „malonią dvasią Kūrėjui“.

Be to, santykyje su mokytoju žmogui yra du palengvinimai:

1) Jei mokytojas yra svarbus žmogus, tada mokinys gali sąlygoti jam „malonią dvasią“, remdamasis mokytojo didumu.

Ir tada „sąlygojimas“ apsiverčia į „gavimą“, nes tai yra „natūralūs degalai“ (energijos šaltinis).

Todėl galima visada padidinti sąlygojimo veiksmus ir intensyvumą.

Ir kai žmogus pripratina save sąlygodamas savo mokytojui, tada jis gali pereiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. sąlygoti Kūrėjui.

Tai reiškia, kad įprotis tampa antra prigimtimi.


2. „Formų sutapimas” su Kūrėju turi būti amžinas ir pastovus, tik tada jis yra efektyvus, t.y. toks, kad „paliudytų žinantis paslaptis, jog žmogus jau nebegrįš prie savo kvailystės“.

Tačiau „formų sutapimas“ su mokytoju yra efektingas net ir tada, jei jis yra tik laikinas.

Tai yra todėl, kad mokytojas yra kartu su juo materialiame pasaulyje, realiame laike.

Todėl mokinys, po sąlygojimo mokytojui, gali vėl sugrįžti į savo „įprastą“, t.y. „egoistinį“ gyvenimą.

Ir kiekvieną kartą, kai mokinys susitapatina savo forma su mokytoju, t.y. sąlygoja mokytojui, jis „susilieja“ su mokytoju, nors trumpam laikui.

Tada mokinys pasiekia ir suvokia savo mokytojo žinias ir mintis, pagal savo „susiliejimo“ dydį.

Iš tikro mokinys gali naudotis mokytojo Kūrėjo išaukštinimu ir pasiekimu, kaip „degalais“, apverčiančiais „sąlygojimą“ į „gavimą“. Tuo užtikrinančiais visos sielos ir kūno atidavimą Kūrėjui.

Ir tada mokinys gali ateiti prie užsiėmimo Tora ir priedermėmis „lišma“, t.y. „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, ir tuo ateiti į amžiną „susiliejimą“ su Kūrėju.


Dabar galime suprasti išminčių pasakymą:

„Didesnis yra Toros mokytojo aptarnavimas už patį Toros mokymąsi.

Kaip pasakyta apie Eliša ben Šafatą, kad jis užpylė vandenį ant Elijahu rankų, nepasakyta: „mokėsi“, bet pasakyta: „užpylė“ (Talmudas, Brachot 7).

Iš pirmo žvilgsnio keista, kaip paprasti veiksmai gali būti didesni už išminties pažinimą ir mokymą?

Tačiau kaip sakėme, kad pats „aptarnavimas“, kai yra mokytojas aptarnaujamas „buitiniais klausimais“, norint suteikti mokytojui „malonią dvasią“, atveda prie „susiliejimo“ su mokytoju.

Tai reiškia, kad ateinama prie „formų sutapimo“, t.y. tada mokinys gauna mokytojo mintis, nuomonę ir apmąstymus, paslaptimi: „pe el pe“ (iš burnos į burną).

Ir tai susiliejimas: „rucha be rucha“ (dvasios su dvasia), t.y. to dėka mokinys nusipelno pasiekti Kūrėjo didumą, tokiu dydžiu, kad apverčia „sąlygojimą“ į „gavimą“.

Taip pat tai užtikrina mokiniui pakankamą „degalų“ kiekį, kad atiduotų visą sielą ir visas jėgas, „susiliejimo“ su Kūrėju nusipelnymui.