• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

מהות חכמת הקבלה ח  

Kabalos išminties esmė

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                               8.

                                    Kabalistų kalba – tai „šakų kalba“

Tai reiškia, kad šios „šakos“ nurodo į savo „šaknis“, kurios būtinai egzistuoja aukštutiniame pasaulyje.
Ir nėra jokio dalyko „apatiniame“ pasaulyje, kaip atitikmuo, neišeinančio iš „aukštutinio“ pasaulio, pagal „spaudo“ ir „atspaudo“ pavyzdį, kaip yra paaiškinta aukščiau.
Todėl „šaknis“, esanti „aukštutiniame“ pasaulyje, įpareigoja savo „apatinio“ pasaulio „šaką“,
kad joje atsiskleistų visa „šaknies“ forma ir savybės.
Kaip pasakė išminčiai: „angelas“ aukštutiniame pasaulyje, atitinkantis „žolę“ apatiniame pasaulyje, „muša“ ją ir verčia „augti“ pagal nustatytą „programą“.
Iš tikro kiekviena šio pasaulio „šaka“ griežtai apibrėžia savo „šaknį“, esančią aukštutiniame pasaulyje.

Todėl kabalos išminčiai „surado“ nuostabų ir visiškai pakankamą tarpusavio bendravimo žodyną, kad galėtų jį „pritaikyti“ aukštutinio pasaulio dvasinėms „šaknims“.
Todėl klausytojas, girdėdamas tik „apčiuopiamus“ mūsų pasaulio „šakų“ terminus supranta, kad kalba eina apie „aukštutines šaknis“.
Ir tai todėl, kad kiekviena apatinė „šaka“ yra tiksli aukštutinės „šaknies“ kopija.
Iš tikro visos šios „apčiuopiamos“ realybės sudėtinės dalys ir įvykiai tapo kabalos išminčiams absoliučiai tiksliai apibrėžtais žodžiais, rodančiais į aukštutinę dvasinę „šaką“.
Ir nors dvasingumo negalima išreikšti jokiu žodžiu, nes jis yra virš vietos, laiko ir mūsų vaizduotės, tačiau mūsų juntamo pasaulio „šakų“ dėsnio dėka, dvasiniai terminai gavo išraiškos „galimybę“.

Ir tai yra visas kabalos išminčių tarpusavio šnekamosios kalbos pobūdis, t.y. šios kalbos dėka jie „atveria“ vienas kitam žodžiu, ar raštu savo dvasinius „pasiekimus“ (patyrimus) iš kartos į kartą.
Todėl kabalos išminčiai visiškai tiksliai supranta vienas kitą, t.y. „šakų“ kalba labai tiksliai apibrėždami šią išmintį, be jokios galimybės suklysti ar „suklupti“.
Iš tikro kiekvienas „šakos“ terminas turi „natūralų“, ypatingą ir absoliutų apibrėžimą, visiškai tiksliai rodantį į aukštutinio pasaulio „šaknį“.

Taip pat reikia žinoti, kad kabalos mokymo „šakų“ kalba yra žymiai patogiau, nei visomis kitomis, mūsų įprastomis, kalbomis, paaiškinti šios išminties sąvokas.
Kaip yra žinoma iš nominalizmo (kalbų transformacijos) mokymo, kad visos kalbos nuo didelio vartotojų skaičiaus praeina didelius pakitimus ir tampa labai netikslios.
Todėl su laiku atsiranda dideli sunkumai tiksliai apibrėžti įprastas sąvokas, kaip yra žinoma.
Tačiau kabalos „šakų“ kalba, nors taip pat yra apibrėžta „įprastais ausiai“ terminais, niekada nepraeina jokio pakitimo.
Iš tikro kabalos „šakų“ kalboje niekada nepasireikš ir negali pasireikšti joks netikslumas, ar „sumaištis“.
Tai yra todėl, kad gamtos dėsniai yra visiškai absoliutūs, t.y. „nepajudinamas įstatymas“.