• אתה יוצר אור ובורא חשך עושה שלום ובורא את הכל ואלו כרית לי אוזן לשמוע אתה באהבת נפש לנצחיות ולא הראיתני איך עיניך צופיות מסוף העולם עד סופו דייני. בעל הסולם דייני. Tu (Kūrėjau) sukuri šviesą ir sutveri tamsą, darai taiką ir sutveri viską, ir jeigu Tu būtum man tik davęs išgirsti Tave su amžina sielos meile, bet nebūtum atvėręs man akių ir parodęs, kaip Tavo akys apžvelgia visą pasaulį nuo vieno galo iki kito – man užtektų ir tiek. (Baal Sulamas „Man užtektų ir tiek“).

שמעתי לו 

„Šamati“ 36

ravas Baruchas Ašlagas (tai, ką girdėjo iš Baal Sulamo)

                                      Ką reiškia trys „kūnai“ žmoguje?

                                                    (Ištraukos)

Žmogus susideda iš trijų (dvasinių) „kūnų“:
a) „vidinis“ kūnas – šventos sielos „drabužis“;
b) „klipat noga (švytintis, analizė) – pusiau netyras ir pusiau šventas;
c) „miška de chivija“ – „gyvatės oda“ (netyras, visiškai nepataisomas).

Iš tikro žmogus gali išsivaduoti iš dviejų netyrų „kūnų“, kad jie netrukdytų šventumui, ir jis galėtų jis naudotis tik „vidiniu“ kūnu.
Todėl žmogui patariama naudotis ypatinga savybe – „sgula“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti, tik apie tai, kas liečia „vidinį“ kūną.
Ir visos žmogaus mintys visada turi būti Vieno „valdžioje“, kaip parašyta:
„Nieko nėra – tik Jis“ (Dvarim 4 – 35).
Ir dar: „Jis vienas daro ir padarys visus darbus“ (Rambamas „13 tikėjimo principų“).

Iš tikro nėra jokios jėgos pasaulyje, kuri galėtų atskirti žmogų nuo šventumo.
Ir kai žmogus negalvoja apie du likusius kūnus, tada jie miršta, nes nėra jiems „maitinimo“, ir todėl jie ir negali  egzistuoti.
Kaip sakėme, tie du kūnai „maitinasi“ mintimis, kuriomis galvojame apie juos.

Ir tai paslaptis: „Su prakaitu veide valgysi duoną“ (Berešit 3 – 19).
Tai reiškia, kad prieš „Pažinimo medžio“ nuodėmę gyvybė nebuvo priklausanti nuo duonos.
Todėl nereikėjo pritraukti gyvybės šviesą, nes žmogus ir taip gaudavo (gyvybinį) švytėjimą.
Tačiau po nuodėmės, kai Pirmasis Adamas susijungė su „miška de chivija“ („gyvatės odos“) kūnu, gyvenimas tapo priklausomas nuo „duonos“, t.y. nuo maisto.
Ir šį maistą reikia kaskart „pritraukti“ iš naujo, o jeigu kūnas negauna maisto, jis miršta.

Iš tikro to dėka pasidarė didelis ištaisymas,  nes žmogus gavo galimybę išsivaduoti iš šių dviejų „kūnų“.
Todėl jis turi dėti visas pastangas, kad negalvotų apie šiuos du kūnus.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Mintys apie prasižengimą sunkesnės, nei pats prasižengimas“.
Tai reiškia, kad mintys yra „maitinimas“ kūnams, nes iš minčių, kuriomis galvojame apie tuos „kūnus“, jis gauna gyvybę.

Todėl žmogus turi galvoti tik apie „vidinį kūną“, nes tai – šventos sielos „drabužis“.
Tai reiškia, kad žmogus turi galvoti mintis, kurios yra už jo „odos“, t.y. už jo „kūno“ odos, ir tai reiškia už „naudos sau“.
Iš tikro visos žmogaus mintys turi būti tik apie naudą artimui.
Ir tai vadinasi „už jo odos“, nes už žmogaus „odos“ nėra jokio klipot „prisitvirtinimo“.
Tai reiškia, kad klipot „prisitvirtina“ tik už to, kas yra „odos“ viduje, t.y. prie to, kas priklauso žmogaus „kūnui“, o ne už jo kūno – „už jo odos“.
Ir prie to kas neįeina į kūno „apsirengimą“, klipot negali „prisitvirtinti“.