kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Hasulam, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlag biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį




Tarp ravo Barucho ir jo mokinių

 


Vienas Jeruzalės rabinas pasakojo, kaip jam teko laimė susipažinti ir bendrauti su ravu Baruchu:

„Kartą, kai buvau dar jaunas Toros studentas, investavau nemažą sumą į verslą, ir tam reikalui netgi pardaviau butą. Visa tai dariau per vieną tarpininką.

Po kurio laiko pas mane atėjo mano tėvas ir pasakė, kad tas žmogus viską užrašė savo vardu, ir nori pasisavinti visą biznį. Ir kad dėl to aš praradau visus pinigus ir butą.

Tai pasakė visiškai užtikrintai, ir tada aš visiškai palūžau ir atguliau į lovą.

Atėjus „Minchos“ (popietinės maldos) laikui, tėvas pasakė, kad man reikia pasimelsti ir kad dėl savo silpnos būklės galiu melstis lovoje.

Vidury maldos į mano protą ėmė lįsti sunkios abejonės:

„Ar aš iš vis tikiu ar ne? Ar iš tikrųjų yra Kūrėjas pasaulyje ar ne? Ir t.t.

Po maldos pasakiau tėvui:

„Tėve, nežinau, kokia prasmė vykdyti priedermes...“

Jis pažiūrėjo į mane pritrenktas ir tarė:

„Kas tau? Ar išėjai iš proto?“

Pasakiau jam:

„Paklausyk, tėve, aš žinau, kad nesu toks jau didelis teisuolis, kad po tokio įvykio imčiau šokti prieš Kūrėją ir šaukčiau: „Netgi tai – į gerą“  arba „Viskas, ką padarė Kūrėjas, iš savo gerumo padarė“.

Tačiau mažų mažiausiai turėjo būti pas mane bent koks tai minimalus supratimas, kad visa tai yra iš Kūrėjo. O aš jaučiuosi taip, kaip jaustųsi pasaulietis ar gojus, jei šitoks dalykas būtų nutikęs jam. Todėl išeina, kad mano tikėjimas man nei kiek nepadėjo, ir jei taip: „Kam man viso to reikia?“  

Šis dalykas mane prislėgė taip, kad visai negalėjau atsikelti iš lovos. Po keleto dienų, kai vis tik atsikėliau ir išėjau, sutikau tą savo partnerį, ir paklausiau jo:

„Argi galima šitaip elgtis?“

Jis nustebęs atsakė:

„Tavo tėvas viską ne taip suprato, negi aš tapau vagimi ir pasisavinau tavo pinigus, apsaugok dieve? Aš tik norėjau, kad biznis būtų mano vardu, tačiau tu savo pinigus gausi visus iki paskutinio cento“.

Man žinoma labai palengvėjo, bet čia išsisprendė tik materiali pusė.

Tuo tarpu tikėjimo abejonės manęs nepaliko ramybėje, jos visą laiką kirbėjo mano galvoje.

Pradėjau vaikščioti pas įvairius mokytojus ir Toros išminčius, norėdamas gauti atsakymus, bet visur papuldavau į aklavietę.

Nuėjau ir pas didžiausiais laikomus tiek chasidų, tiek „mitnagdim“ (ortodoksų, prieštaraujančių chasidiniam judaizmui) tarpe.

Nuėjau ir pas didžiausius „musaro“ (etinės sistemos) žinovus, tačiau nei vienas negalėjo atsakyti į šį mane griaužiantį klausimą: „Kur pasaulyje yra Kūrėjas ir kaip įsigyti tikėjimo?“

Taip blaškiausi per dienas ir naktis, bandydamas surasti savo išsikankinusiai sielai ramybę, tačiau vis „nemačiau šviesos tunelio gale“.  

Ir negaliu sakyti, kad iš šių išminčių negaudavau atsakymų, tiesiog atsakymai man buvo nepakankami.

Vienas man atsakė Rambamo žodžiais iš traktato „Svetimo darbo („avoda zara“) įstatymai“ ir pateikė iš ten citatą apie Abrahamą:

„Pradėjo mąstyti dieną ir naktį, ir labai stebėjosi, kaip gali būti, kad šitas rutulys (žvaigždė) visada judėtų (suktųsi) ir nebūtų to, kas ją valdo ir verčia suktis? Nes negali būti, kad suktųsi pati... ir t.t. Tol, kol suvokė tiesą iš savo teisingo supratimo. Jis suprato, kad yra vienas Kūrėjas, kad Jis valdo dangaus kūnus ir kad Jis viską sukūrė ir visame kame nėra kito valdytojo, tik Jis“.

Tačiau tai nepasiekė mano širdies.

Kitas man pradėjo pasakoti apie sielas ir sielų pasidalinimą į kūnus ir t.t.

Trečio paklausiau paprasto klausimo:

„Jei aš turiu tikėjimą Kūrėju, kaip gali būti, kad vidury maldos „Šmone esre“ pradėčiau galvoti apie piniginius reikalus arba apie kitus dalykus, bet ne apie Kūrėją?! Išeina, jog visai neturiu tikėjimo, nors aš meldžiuosi ir sąžiningai vykdau visas priedermes…” 

Ir jis bandė mane įtikinti, kad nežiūrint į tai, vis tiek skaitosi, kad pas mane yra tikėjimas. Tačiau jo žodžių visai negalėjau priimti į širdį.  

Tol, kol atvykau pas ravą Baruchą Šalomą Ašlagą į Bnei Braką.

Papasakojau savo istoriją. Jis iš pradžių pagalvojo, kad galbūt aš šiek tiek praradęs dvasinę pusiausvyrą, todėl pradėjo manęs klausinėti, kad įsitikintų dėl mano emocinio stabilumo.

Aš pasakiau jam:

„Pasakysiu jums tiesą, aš esu tokioje būsenoje, kai niekas pasaulyje manęs nedomina, ir aš žiūriu į visus pasauly, kaip į kačiukus, ir ne daugiau... Gali būti, kad kiti žmonės turi tikėjimą, tačiau aš – ne. Tačiau manęs neliečia tai, ką turi kiti”.

Ravas man pasakė, kad jam patiko, jog nežiūriu į tai, kas yra pas kitus.

Tada ravas Baruchas pradėjo kalbėti apie reikalo esmę:

„Turime žinoti, jog tikėjimas yra Kūrėjo šviesa. O tai, ką žmonės vadina tikėjimu, visai nėra tikėjimas. Tai yra auklėjimas. Ir visos pasaulio kalbos apie tikėjimą, neturi nieko bendro su tikėjimu. Nes tikėjimas nėra kalbos ir tušti žodžiai. Tikėjimas – tai šviesa, kuri ateina iš Kūrėjo ir jos turime nusipelnyti pastangomis, viršijančiomis mūsų jėgas“.