• עֹושֶׂה מַלְאָכָיו רוּחוֹת; מְשָׁרְתָיו, אֵשׁ לֹוהֵט, יָסַד אֶרֶץ, עַל מְכוֹנֶיהָ; בַּל תִּמּוֹט, עוֹלָם וָעֶד. תהלים קד – ד', ה', זוהר, בהעלותך, פסח במועדו ופסח שני Padaro Savo angelus dvasiomis, savo patarnautojus liepsnojančia ugnimi, įtvirtina žemę taip, kad per amžius nepajudėtų. (Tehilim 104).

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Tarp ravo Barucho ir jo mokinių

Iš tikrųjų, auklėjimas – labai svarbus dalykas, nes be jo dabar visame pasaulyje nebūtų nei vieno judėjo.

Bet kartais žmogus nusipelno malonės Kūrėjo akyse, ir jam duodamas stiprus supurtymas, tada žmogus šaukia:

„Kūrėjau, gelbėk!“

Ir visa tai tam, kad išeitų iš savo auklėjimo, bei pradėtų vykdyti Kūrėjo priedermes sąmoningai.

Šis supurtymas iš tikrųjų sąlygoja, jog žmogus pamatytų, jog jis visai neturi tikėjimo ir kad pradėtų šaukti Kūrėjui, kad Jis pasigailėtų ir suteiktų lašą tikėjimo ir dangaus baimės.

O be šio supurtymo žmogus vykdo visą Torą ir jos priedermes vien tik iš auklėjimo, o ne iš tikėjimo.

Šios pakopos egzistavimui nereikia tikėjimo.

Tačiau iš tikrųjų dirbantiems Kūrėjui tikėjimas yra labai reikalingas, nes kai žmogus nori dirbti daugiau negu yra įprasta ir priimta, t.y. kai nori anuliuoti savo egoistinę meilę, jo kūnas ima priešintis ir kelti visokius klausimus.

Ir šie klausimai ateina iš sugadinto „kūno“ (egoistinio noro gauti) pusės.

Tada „kūnas“ šaukia:

„Kas toks yra Kūrėjas, kad aš klausyčiau jo balso?“

Tuomet tikėjimo šviesos poreikis tampa toks būtinas, koks būtinas yra poreikis kvėpuoti“.

Tokie buvo ravo Barucho žodžiai, atsakant į mane kankinusį klausimą, į kurį iki šiol niekas negalėjo atsakyti:

„Kur pasaulyje yra Kūrėjas ir kaip įsigyti tikėjimo?“ .

Ir nenorėjo daugiau tęsti, tik pasakė, kad dar pakalbėsime kitą kartą.

Nuo to laiko nebesitraukiau nuo ravo Barucho ir kiekvieną savaitę važinėdavau pas jį iš Jeruzalės į Bnei Braką.

Ką ir bekalbėti, ravas Baruchas buvo „švenčių švenčiausias“, bet slėpė tai po „tūkstančiais užslaptinimų“.

Kaip žinia, pas chasidus galioja principas, kad „išorė yra niekas“ ir kad verta siekti tik dvasinių dalykų.

Iki tokio lygio, kad kai kartą pas ravą Aroną Agadol iš Karlino, vidury maldos, iš didelio užsidegimo vienas iš chasidų trinktelėjo ranka, ravas Aronas pasakė, kad jei būtų žinojęs, kad taip nutiks, būtų nupjovęs jam ranką prieš maldą...

Tačiau kaip ten bebūtų, juk visi chasidai turi ir „išorinę pusę“.

Galbūt tik pas ravą Baruchą iš tikrųjų nebuvo „išorinės pusės“. 

Jis buvo visiškai save „paslėpęs“ – viską stengėsi daryti su ypatingu paprastumu.  

Rabi Josi Drori pasakojo:

„Kiekvieną ketvirtadienį iš Tverijos atvykdavau pas ravą Baruchą.

Visą savaitę ruošdavau su mokymu susijusius klausimus, juos užsirašydavau, ir ketindavau nuvykęs paklausti.

Tačiau kiekvieną savaitę nutikdavo didelis stebuklas – ravas Baruchas atsakydavo į mano klausimas, dar prieš tai, kai juos paklausdavau.

Jis pradėdavo kalbėti pamokoje ir jam kalbant išsispręsdavo visi mano klausimai...