kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I. M. Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

Pesacho sederis


Po „Maarivo“, kuriame yra skaitoma šventinė „Amida“ (o chasidinėse sinagogose taip pat ir „Halelis“), reikia pradėti pasiruošimą svarbiausiam Pesacho įvykiui sederiui.

Jau nuo seno sederis tapo Pesacho simboliu.

Daugybė įstatymų yra susiję su juo: ir tų, kurie užrašyti Toroje, ir tų, kurie nustatyti išminčių daugybė šios nakties papročių duoda galimybę vėl išgyventi praeities įvykius. 

Namuose turi būti balta staltiese užtiestas ir pačiais gražiausiais stalo įrankiais papuoštas stalas, ant kurio taurės pagal dalyvių skaičių, o centre ypatinga „Elijahu taurė“.

Uždengtos specialiomis servetėlėmis ant stalo padedamos macos, ant kėdės žmogaus, kuris ves sederį, padedamos pagalvėlės.

Prieš vedantįjį ant stalo padedamas ypatingas dubuo keara, kuriame sudedama viskas, kas reikalinga sederiui.

Šalia padedamas dubuo su sūdytu vandeniu ir servetėle, kurioje bus paslepiamas „afikomanas“. 

Namų šeimininkė uždega žvakes nuo ugnies, uždegtos dar prieš sutemstant, palaimindama: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir prisakęs mums uždegti šventines žvakes“.

Tada pasako „Šeechejanu“, turėdama omenyje, kad šis palaiminimas skirtas taip pat ir visoms priedermėms, kurios yra atliekamos kartą metuose.

Namų šeimininkas pasako „Šeechejanu“ Kidušo metu. 

Jei pirma Pesacho diena sutampa su Šabatu, tai žvakės uždegamos dar prieš prasidedant Šabatui ir palaiminimas tada kitoks: „...uždegti Šabato žvakes ir šventines žvakes“.

Per šventę palaiminimas pasakomas prieš uždegant žvakes, bet jei ji sutampa su Šabatu, tai pirma uždegamos žvakės ir tada sakomas palaiminimas. 

Sederio naktį yra atliekamos dvi Toros priedermės: macos valgymas pirmąją Pesacho naktį ir pasakojimas apie išėjimą iš Egipto.

Pirmosios priedermės įvykdymui ant stalo padedamos trys macos, uždengtos specialia servetėle.

Minimalus kiekis, kurį būtina suvalgyti sederio metu (o už Izraelio ribų ir antrąją Pesacho naktį taip pat) tai kazait, tai yra ne mažiau 25 gramų.

Antrąją priedermę pasakoti šią naktį apie išėjimą iš Egipto tiesiogiai nurodo Tora: „Ir papasakosi savo sūnums tą dieną taip: dėl šios priedermės įvykdymo padarė Kūrėjas man tai išeinant iš Egipto“.

Tiesa, atsiminti apie išėjimą iš Egipto reikia visada, kaip pasakyta Toroje: „Kad atsimintum tu išėjimą iš Egipto visas tavo gyvenimo dienas“.

Ir ši priedermė yra vykdoma kiekvieną dieną skaitant „Šma“, tačiau priedermė pasakoti yra skirtingas dalykas.

Priedermę „...ir papasakosi savo sūnums“ galima vykdyti tik „tą dieną“, kai „Pesacho auka, maca ir „maror“ yra prieš tave“, tai yra sederio metu, kai reikia valgyti Pesacho aukos mėsą, macą ir „maror“.

Kad kuo geriau atlikti šią užduotį įdomiai papasakoti apie išėjimą iš Egipto, nepraleidžiant nei vienos svarbios detalės, išminčiai sudarė Agada, pasakojimą apie išėjimą.

Agadoje pasakojama apie istorinį tos epochos foną, apie tai, kaip judėjai atėjo į Egiptą, apie dešimt bausmių, Kūrėjo pasiųstų Egiptui, apie Raudonosios jūros perskyrimą iki to, kaip išsilaisvinusi judėjų tauta iš Kūrėjo rankų gavo Torą ir įėjo į pažadėtą jiems Izraelio žemę.


Keturios taurės


Prie šių dviejų priedermių (macos valgymo ir pasakojimo apie išėjimą iš Egipto) išminčiai pridėjo „keturių taurių“ priedermę: sederio metu reikia išgerti keturias taures vyno, atminčiai apie išsilaisvinimą iš vergijos.

Penkta taurė, statoma stalo viduryje, simboliškai skiriama pranašui Elijahu.

Kodėl būtent keturios taurės?

Todėl, kad Kūrėjas pasakydamas Moše apie Izraelio išsivadavimą iš Egipto, panaudojo keturis išsireiškimus: 1. „Aš išvesiu jus iš Egipto priespaudos“; 2. „Aš išlaisvinsiu jus nuo tarnavimo jiems“; 3. „Aš išgelbėsiu jus didele galia ir baisiomis bausmėmis“; 4. „Aš padarysiu jus Savo tauta“.

O kam reikalinga penktoji taurė, „pranašo Elijahu taurė“?

Bendrai priimtas paaiškinimas toks, kad yra dar ir penktas pažadas: „Aš atvesiu jus į šalį, kurią prisiekiau atiduoti Abrahamui, Icchakui ir Jakovui ir atiduosiu ją jums kaip palikimą! Aš Kūrėjas“.

Ir todėl, kad pranašo Malachi pasakyta, jog išsilaisvinimo šauklys bus pranašas Elijahu, jam pripilama penkta taurė, tuo išreiškiant tikėjimą į išsilaisvinimą.

Vynas iš šios taurės negeriamas, tuo pabrėžiant, kad tik tada, kai jis, pranašas Elijahu ateis, paskelbdamas apie išsivadavimą ir išsipildys visi penki Kūrėjo pažadai – tada bus galima išgerti ir penktąją taurę.

Kiekvienoje iš penkių taurių turi būti ne mažiau nei reviit kiekis vyno, tai yra mažiausiai 86 cm³ ir kiekvieną kartą reikia išgerti visą arba bent jau didžiąją dalį vyno.

Pageidautina, kad tai būtų raudonas, aukščiausios kokybės vynas (bet ne toks, nuo kurio greitai apgirstama, nes tai sutrukdys atlikti sederį iki galo taip, kaip pridera).

„Keturių taurių“ priedermės įvykdymui tinka taip pat ir vynuogių sultys.  


קערה „Keara“


Pagrindinis dalykas ant stalo sederio metu tai „keara“, didelė, graži lėkštė.

Tais laikais, kai dar stovėjo Šventykla, pirmąją Pesacho naktį visi privalėjo suvalgyti kazait kiekį Pesacho aukos, t.y. ėriuko, iškepto ant atviros ugnies, mėsos.

Kartu valgė ir macot ir „maror“, tai yra karčias žoles, tuo įvykdant tai, kas pasakyta Toroje: „Kartu su neraugintos duonos papločiais ir karčiomis žolėmis valgykite juos“. 

Dabar, kai nėra Šventyklos ir nėra galimybės įvykdyti Pesacho aukos priedermės, tam, kad neužmiršti apie šią priedermę, į „kearą“ yra dedama זרעה „zroa“ (pažodžiui petys) apkeptą vištos sparnelį.

Daroma tai atminimui apie „stiprią ranką“, kuria Kūrėjas išvedė judėjus iš Egipto.

Kas liečia neraugintą duoną, tai priedermė valgyti macot nepriklauso nuo priedermės valgyti Pesacho auką ir todėl šiais laikais ji yra vykdoma kaip Toros priedermė.

O štai מרור „maror“ priedermė atvirkščiai neatsiejama nuo Pesacho aukos priedermės ir todėl šiais laikais, kai ši priedermė neatliekama, karčios žolės valgomos tik kaip atminimas apie praeitus laikus, nes taip nustatė išminčiai.

Iš esmės „maroru“ gali būti bet kokia karti žolė: salota, cikorija ir pan.

Jos skonis primena, kaip egiptiečiai kartino judėjams gyvenimą, užkrovę jiems nepakeliamai sunkų darbą. „Maroro“ minimumas, kurį reikia suvalgyti kazait (jei tai salota tai bus apie 17 g.).

Išminčiai nurodė prieš valgant „marorą“ pasakyti palaiminimą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti karčias žoles“.  

„Zroa“ dedamas „kearos“ viršuje dešinėje pusėje, o priešais kairėje viršuje dedamas virtas kiaušinis, kuris primena apie kitą šventės aukojimą „chagiga“ auką.

Yra taip pat kitas aiškinimas, kad kiaušinis, tradicinis gedinčiųjų maistas, primena apie Šventyklos sugriovimą.

(Dar vienas paaiškinimas, kodėl „chagiga“ auką „kearoje“ simbolizuoja būtent kiaušinis kaip kiaušinis jį verdant vis kietėja ir tvirtėja, taip ir Izraelio tauta su kiekviena nauja neganda tampa stipresnė ir užsigrūdinusi).

Per vidurį tarp „zroa“ ir kiaušinio, šiek tiek žemiau jų dedamas „maroras“.

Šie trys komponentai turi sudaryti trikampį.

Ir po jais, apatinėje „kearos“ dalyje, susidaro antrasis trikampis iš חרוסת „charoset“ (dešinėje), כרפס „karpaso“ (kairėje) ir חזרת „chazeret“ (per vidurį apačioje).

Visa tai skirta tam, kad sukelti vaikų, sėdinčių prie šventinio stalo smalsumą, kad jie pradėtų klausinėti, ką visa tai reiškia.

Juk bendrai visa sederio ceremonija turi vaikams nušviesti išėjimą iš Egipto.

Į „charosetą“ grūstų riešutų, obuolių ir datulių masę, pagardintą prieskoniais ir vynu, yra mirkomas „maroras“, kas reiškia tai, apie ką kalba Tora: „Egiptiečiai apkartino gyvenimą judėjams, privertę juos sunkiai dirbti, gaminant plytas iš molio (kurį simbolizuoja „charoset“).

„Karpas“ – tai kokios nors sodo daržovės: virta morka, bulvė, taip pat ridikas, petražolė ir t.t. „Karpasas“ mirkomas į sūdytą vandenį, taip pat dėl to, kad neįprastais veiksmais sužadinti vaikų smalsumą.

Prieš suvalgant „karpasą“, pasakomas palaiminimas: „...kuriantis žemės vaisių“.

O pačioje „kearos“ apačioje yra „chazeret“ tarkuotas krienas.

„Chazeret“ reikalingas sumuštiniui „koreach“, kuris valgomas atminimui apie Hilelio paprotį daryti „sumuštinį“ iš Pesacho aukos mėsos, macos ir „maroro“.

Reikia pastebėti, kad egzistuoja skirtingi „kearos“ išdėstymo būdai: pagal rabi Icchako Lurijos nuomonę (Ari), pagal Vilniaus Gaono nuomonę.

Tačiau vis tik išdėstymas „kearoje“ dažniausiai būna toks.

O „keara“ dedama ant servetėlės, kuria uždengtos trys macos.  

 

Sederio eiga


Tam, kad palengvinti sederio pravedimą, išminčiai sudarė labai aiškią jo tvarką.

„Kadeš“ („pašventink“) šeimos galva atlieka Kidušą“, kurio metu pasako palaiminimus: „...kuriantis vynuogės vaisių“, „...pašventinantis Izraelį ir šventes“ ir „Šeechejanu“.

„Urchac“ („nuplauk“) sederio dalyviai eina apsiplauti rankų, bet tai darydami nesako palaiminimo.

Sederio vedančiajam atnešamas puodelis su vandeniu, bei dubuo, jis apsiplauna rankas neatsikeldamas iš savo krėslo.

Juk jis šią naktį panašus į karalių, kuriam visi pasiruošę su džiaugsmu tarnauti.

Beje, kai kuriose bendruomenėse priimta, kad sederio vedantysis apsirengtų baltais rūbais (kitl idiš kalboje) kaip kohenas, atliekantis tarnystę Šventykloje.

Po kaire vedančiojo ranka padedama pagalvėlė, į kurią jis atsiremia kaip priimta prie karališko stalo. 

„Karpas“ yra pamirkomas į sūdytą vandenį, pasakant palaiminimą „...kuriantis žemės vaisių“ ir suvalgomas.

„Jachac“ („perlaužk“) imama vidurinioji maca ir perlaužiama į dvi dalis. Didesnioji dalis suvyniojama į specialią servetėlę ir paslepiama.

Ši dalis skirta „afikomanui“: jis suvalgomas pačioje trapezos pabaigoje, prieš skaitant „Birkat amazon“ kad burnoje liktų macos skonis pagrindinės šios nakties priedermės skonis.

„Magid“ („pasakotojas“) tai Agados skaitymas, atsakant į vaikų klausimus: „Kuo skiriasi ši naktis nuo kitų naktų?“.

Skaitoma nuo žodžių: „Vergais mes buvome...“ iki palaiminimo „...išgelbėjęs Izraelį“. 

„Rachca“ („apiplovimas“) vėl apiplaunamos rankos, šį kartą pasakant palaiminimą „...liepęs mums apiplauti rankas“, kaip tai paprastai daroma prieš trapezą.

„Moci, maca“ („išauginantis duoną iš žemės“, maca) trapeza pradedama nuo macos.

Prieš tai, kai bus suvalgyta macos, pasakomas palaiminimas „...išauginantis duoną iš žemės“ ir „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs valgyti macą“.

„Maror“ pasakius palaiminimą „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs valgyti „maror“, suvalgoma „maroro“.

„Koreach“ („sudėjimas kartu“) daromas „sumuštinis“: tarp dviejų macos gabalėlių dedamas „chazeret“ ir sakoma: „Atminimui apie Šventyklą mes darome taip, kaip darė Hilelis ir tada valgomas šis „sumuštinis“.

„Šulchan orech“ („padengtas stalas“) šventinė trapeza.

Reikia pasistengti, kad vaišės būtų kuo gausesnės: mėsa, žuvis, įvairiausi skanėstai...

Pastebėsime, kad sefardų judėjai valgo per Pesachą taip vadinamus kitnijot ryžius, sorų kruopas ir panašius varpinius, o taip pat ankštinius, žemės riešutus ir saulėgrąžas.

Aškenazių judėjai kitnijot nevalgo, todėl kad miltai iš kitnijot labai panašūs į penkių grūdų miltus“, o tai gali suklaidinti.

„Cafun“ („paslėptas“) po trapezos yra suieškomas „afikomanas“, kuris buvo paslėptas sederio pradžioje, jis laužomas ir juo pasidalinama su visais dalyviais. Šiuo „desertu“ yra užbaigiama šventinė trapeza.


Ką reiškia žodis „afikomanas“?


Tai dviejų aramėjų kalbos žodžių junginys: afik („išneškite“) ir kaman („tai, kas stovi prieš mus“).

Senovėje trapezos dalyviai sėdėdavo prie atskirų staliukų, o trapezos pabaigoje, prieš desertą, tarnai išnešdavo tuos stalus.

Šventyklos laikais Pesacho aukos mėsą reikėdavo valgyti pačioje sederio pabaigoje kad tos mėsos skonis, „priedermės“ skonis, liktų burnoje.

Mūsų laikais atminimui apie tai yra suvalgomas gabaliukas macos, kuri todėl vadinasi „afikomanu“: jis yra valgoma po trapezos, prieš „Birkat amazon“ skaitymą, ir jo skonis lieka burnoje.

Tai yra daroma iš esmės dėl to, kad pratęsti vaikų susidomėjimą sederiu iki pat pabaigos: jie laukia, kada gi galės suvalgyti gabaliuką viduriniosios macos, kurį atskyrė ir paslėpė jau sederio pradžioje.

Yra paprotys, kad vaikai tyliai „nugvelbia“ jį ir kai ateina „afikomano“ eilė, jie reikalauja mainais dovanų.

Šis paprotys paremtas tuo, kas pasakyta Talmude (traktate Psachim, 109): „Čiumpa macą tą naktį tam, kad vaikai neužmigtų“, kas perkeltine prasme reiškia, kad macą reikia valgyti greitai, kad neužtrukti su Agados skaitymu.

Vaikai išsiaiškina šiuos žodžius taip, kad maca „vagiama“, kad užlaikyti sederį.

O kol jiems nepažadamos dovanos, Agados skaitymas negali tęstis ir savaime suprantama, niekas neina miegoti...

„Barech“ („palaimink“) „Birkat amazon“ skaitymas, įterpiant „Jaale vejavo“, kur Pesachas yra vadinamas „mūsų išsilaisvinimo švente“ (šis intarpas skaitomas visos Pesacho savaitės metu).

„Halelis“ po „Birkat amazon“ išgeriamas trečiasis bokalas ir pabaigiamas skaityti „Halelis“, kuriame kalbama apie išėjimo iš Egipto stebuklus (pirmosios dvi „Halelio“ dalys buvo skaitomos prieš trapezą).

„Nes amžiams Jo malonė“ pabrėžiama čia. Į šį Agados skyrių taip pat yra įtrauktas himnas „Viso, kas gyva siela“, o baigiasi jis palaiminimu „Palaimintas Tu, Kūrėjau, Karaliau, aukštinamas šlovinimo maldose“.

Po „Halelio“ yra išgeriama ketvirta, paskutinė taurė vyno ir pasakomas palaiminimas „...už vynuogę ir vynuogės vaisių“.

„Nirca“ („patenkintas“) tai Agados užbaigimas: tai malda apie tai, kad viskas, kas buvo pasakyta ir padaryta šios sederio nakties metu, suteiktų pasitenkinimą Kūrėjui: „Pesacho sederis užbaigtas teisingai, pagal visus nurodymus ir įstatymus.

Ir kaip mes nusipelnėme jį atlikti, taip nusipelnysime jį atlikti ateityje!...“ Po to yra pasakoma: הבנויה בירושלים הבאה לשנה („Sekančiais metais atstatytoje Jeruzalėje!“).

Tie patys žodžiai taip pasakomi ir baigiantis Jom-Kipurui. 

Po to yra dainuojamos žinomos dainos ir himnai: „Ir buvo vidurnaktį“, „Ir pasakysite: Pesacho auka“, „Jis Visagalis“ ir kt. Kiekvienoje bendruomenėje dainuojama pagal savas melodijas.

Reikia pastebėti, kad šie priedai prie Pesacho sukurti tokių poetų kaip Janajus [1], rabi Eliazaras Hakalir [2] ir kt. 

  

Pastabos apie Agada
הַא לַחְמָא עַנְיָא  Ha lachma anja


Agados pradžia parašyta aramėjų kalba, kuri Agados sudarymo metu buvo šnekamoji judėjų kalba, tam, kad visi suprastų šiuos žodžius: „Tai vargo duona, kurią valgė mūsų tėvai Egipte.

Kiekvienas, kuris alkanas, tegul ateina ir valgo.

Kiekvienas, kuris privalo švęsti Pesachą, tegul ateina ir švenčia su mumis.

Šiais metais čia, kitais metais Izraelyje.

Šiais metais - vergai, kitais metais laisvi žmonės“. 

Iškyla klausimas, kaip gali šiuos žodžius sakyti tie, kurie šiuo metu gyvena laisvame ir nepriklausomame Izraelyje?

Tačiau reikia prisiminti, kad „visi judėjai yra atsakingi vienas už kitą“, todėl, kol ne visi judėjai sugrįžę į savo šalį, šie Agados žodžiai lieka galioti. 

 

מַה נִּשְׁתַּנָּה Ma ništana


Šiais žodžiais „kuo skiriasi?“ - prasideda „keturi klausimai“, kuriuos paprastai užduoda jauniausias vaikas tėvui, išreikšdamas nusistebėjimą keistais ir neįprastais veiksmais, kuriuos jis mato šią naktį.

Šie klausimai yra nuo senų laikų nuo tada, kai iš pradžių valgydavo šventinėje trapezoje, o paskui skaitydavo Agadą. 

Trapezos metu vaikas matydavo, kaip žolės merkiamos į sūrų vandenį - kaip priimta turtingųjų tarpe, kaip valgoma maca – beturčių maistas, kaip valgomas „maroras“, kaip tai darydavo vergai, kaip sėdima pasirėmus kaire ranka, lyg puotaujant prie karaliaus stalo.

Nesuprasdamas šių nesutaikomų prieštaravimų, vaikas užduodavo „keturis klausimus“.

Dabar tradicijos pasikeitė, ir užduodamas „keturis klausimus“ sederio pradžioje, vaikas kalba apie tai, ko dar nematė ir vis dėl to Pesacho Agada liko be pakitimų.

 

„Keturi sūnūs“


„Apie keturis sūnus kalba Tora: vienas protingas, kitas - nusidėjėlis, trečias naivus, o ketvirtas net nežino, ko paklausti“.

O Toros išminčiai atskleidžia, jog visi jie „vienas kito sūnūs“, tai yra simbolizuoja keturias kartas.

T.y. iš tikrųjų penkias, nes pirmasis yra tėvas, kuriam viskas aišku ir paprasta, kuriam nekyla jokie klausimai.

Jo sūnus mokytas, tyrinėtojas, jį domina viskas: „Kas tai per liudijimai, kas tai per įstatymai, kurių Kūrėjas, mūsų Dievas, prisakė laikytis?“ 

O štai sekantis sūnus, nusidėjėlis, užaugęs kartoje, kurios būdingas bruožas buvo religinės tradicijos atsisakymas.

Jo manymu, sederis yra visiškai pasenęs, bet kokią prasmę praradęs paprotys.

Užaugęs svetimos kultūros įtakoje, jis pro dantis iškošia klausimą, iš anksto žinodamas atsakymą: „Kas per tarnavimas čia pas jus?“

Ir Agada parodo tikrą jo esmę: kadangi jis išskiria save iš judėjų bendruomenės tarpo, tai tuo paneigia pačius judaizmo pagrindus. 

Trečiasis sūnus, naivuolis, paprastuolis, niekada savo tėvo-nusidėjėlio namuose nematė sederio, jis gyvena pasaulyje, neturinčiame nieko bendro su judaizmu.

Gali būti, kad tik ankstyvoje vaikystėje jis matė sederį, kurį atliko jo senelis-rabinas.

Vienintelis, ką jis žino kad jis judėjas. 

Ir štai, papuolęs į sederį, jis naiviai klausinėja: „Kas tai?“

O ketvirtasis sūnus net nežino, ko paklausti: jis ne tik niekada nematė sederio, bet net ir nežino apie jį.

Todėl Agada pataria: o šitam sūnui pats pradėk pasakoti, nelaukdamas, kol jis pradės klausinėti. 

Ir dabar Izraelyje yra nemažai tokių šeimų, kurių padėtis labai primena keturių sūnų vaizdą: tėvas, atvykęs į šalį iš svetur Toros žinovas, jo sūnus atmetė viską, ką suspėjo įsisavinti tėvo namuose, susiviliojęs „šiuolaikinėmis teorijomis“, pasak kurių judaizmas ir religija absoliuti atgyvena mūsų išsivystymo laikais, jo sūnus paprastas judėjas, nieko nežinantis apie judaizmą, o jo anūkas nežino net apie galimybę kažko paklausti apie judaizmą.

Gal būt todėl Tora sako: „Papasakok savo sūnui“.