kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות ו  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                 6.


„Ir dabar sūnūs išgirskite mane“... „išmintis lauke šaukia“.
„Kviečia gatvėse visus: „Kas pas Kūrėją, čionai!“
„Aš nesu jums tuščias dalykas, bet aš jūsų gyvenimas ir jūsų dienų ilgumas“.
„Juk jūs sukurti ne tam, kad valgytumėte pašarą ir bulves kartu su jūsų asilais (gyvuliais) iš vienų ėdžių“.


Kaip asilo (gyvulio) sukūrimo tikslas ne tas, kad jis aptarnautų kitus asilus, taip ir žmogaus sukūrimo tikslas nėra aptarnauti kitus žmones, „gyvuliško“ kūno aspektu.
Tačiau asilo tikslas aptarnauti žmogų, t.y. aukštesnę realybės dalį, ir būti jam naudingu.
Taip ir žmogaus paskirtis yra aptarnauti aukštesnį – Kūrėją, kad įgyvendintų savo sukūrimo tikslą.
Kaip pasakė Ben Zoma:
„Viskas yra sukurta tik tam, kad aptarnautų mane, o aš aptarnauju savo Kūrėją.
Kaip pasakyta:
„Viską Kūrėjas padarė dėl savęs“,
t.y Kūrėjas labai trokšta mūsų (žmonių) tobulumo“.
Kaip midraše Berešit Raba (86) pasakojama apie žmogaus sukūrimą:
„Pasakė angelai Kūrėjui:
„Kas yra žmogus, kad Tu jį prisimeni, ir kas yra žmogaus sūnus, kad leidi jam egzistuoti“.
„Šita „bėda“ kam Tau?“
Atsakė jiems Kūrėjas: „kam Man reikalingi gyvuliai ir gyvūnai...
Į ką tai panašu?
Į Karalių, pas kurį buvo „bokštas“ pilnas visokio gerumo, tačiau nebuvo svečių...
Koks gi iš viso šito malonumas Karaliui, kad pripildė „bokštą“ gerumu?
Iškart pasakė angelai Kūrėjui:
„Kūrėjau mūsų Viešpatie, koks didis yra Tavo vardas visoje žemėje, daryk ką esi sumanęs.“


Tačiau iš pirmo žvilgsnio galima suabejoti šiuo pasakymu.
Iš tikro, kur gi randasi ir stovi tas „bokštas“, pilnas visokio gerumo?
Kad mūsų laikais iš tikro būtų galima pilnai pripildyti šį „bokštą“ svečiais?
Tačiau iš tikro šie žodžiai yra visiškai teisingi.
Tai reiškia, kad angelai visai nepriekaištavo dėl jokio „kūrinio“, sukurto per šešias pasaulėdaros kūrimo dienas, o vien tik dėl „žmogaus rūšies“.
Ir tai todėl, kad žmogus yra sukurtas pagal „Kūrėjo atvaizdą ir pobūdį“, tai reiškia, kad žmogus sudarytas kartu iš „aukštutinių“ ir „žemutinių“.
Ir kai angelai tai pamatė, labai nustebo ir sumišo, kaip „dvasinė, tyra ir skaidri“ siela nusileis iš aukštybių ir įeis kartu gyventi su „gyvulišku“ ir „suteptu“ kūnu?
Todėl nustebę paklausė Kūrėjo: „šita „bėda“ kam Tau?“
Ir į tai angelai gavo atsakymą, kad jau yra: „bokštas, pilnas visokio gerumo“, bet jis tuščias, be svečių.
Todėl, kad pripildyti „bokštą“ svečiais, mums reikalingas žmogus, sudarytas iš „aukštutinių“ ir „žemutinių“ kartu.
Ir dėl šios priežasties būtina, kad „tyra ir skaidri“ siela įeitų ir „apsirengtų“ „nešvariu“ kūnu, t.y. „bėda“.
Tada angelai iškart suprato viską ir pasakė Kūrėjui: „daryk ką esi sumanęs“.


Ir žinok, kad šis „bokštas“ pilnas visokio gerumo nurodo į gerumą ir malonumą, dėl kurio ir buvo sukurti „kūriniai“.
Kaip pasakė išminčiai, kad Gero būdas yra daryti gera, todėl sukūrė pasaulius, kad suteikti malonumą „kūriniams“.


Tačiau pas Kūrėją negalioja praeities ir ateities aspektai, todėl iškart, kai tik Jis sumanė sukurti „kūrinius“ ir suteikti jiems malonumą, jie iškart atsirado prieš Kūrėją ir pradėjo egzistuoti.
Tai reiškia, kad „kūriniai“ buvo sukurti kartu jų „užpildymu“ gerumu ir malonumu, kaip ir buvo sumanyta.
Kaip parašyta šventojo Ari knygoje „Chefci ba“, kad visi „žemutiniai“ ir „aukštutiniai“ pasauliai yra įjungti į „Ein Sof“ Palaimintą, dar prieš „cimcumą“ (apribojimą) paslaptimi „Jis ir Jo Vardas – vienas“.
O cimcumas yra visų apribotų pasaulių šaknis, iki mūsų pasaulio.
Iš tikro cimcumas įvyko dėl pačių sielų troškimo kuo labiau sutapti forma su Kūrėju, ir tai yra „susiliejimo“ (dvekut) aspektas.
Kaip yra paaiškinta, kad „susiliejimas“ ir „atsiskyrimas“ dvasingume yra apibrėžtas tik formų sutapimu arba skirtumu.
Ir dėl savo noro padaryti malonumą, Kūrėjas įdiegė kūriniuose būtiną norą gauti šį malonumą.
Todėl pasikeitė kūrinių „forma“ nuo Kūrėjo, nes ši gavimo „forma“ išvis negalioja pas Kūrėją,
nes iš ko Jis gali gauti? (chas ve šalom, neduok dieve).
Iš tikro šiam ištaisymui ir buvo padarytas cimcumas ir apribojimai, iki mūsų pasaulio, su materialaus kūno, apsirengusio siela, realybe.
Tačiau, kai „kūnas“ pradeda užsiiminėti Tora ir priedermėmis, kad suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, jis grąžina „gavimo formą“ į „sąlygojimo formą“, kad „susijungti“ su Kūrėju.
Ir tai žodžių „ir susiliek su Juo“ prasmė, nes tada kūriniai sutampa „forma“ su Kūrėju, o „formų sutapimas“ dvasingume, tai – „susiliejimas (dvekut)“.


Todėl, kai visos sielos dalys pilnai užbaigia „susiliejimas“, tada pasauliai grįžta į „Ein Sof Palaiminto“ (Begalybės) aspektą, kaip ir buvo prieš cimcumą.


Taip pat parašyta: „Savo žemėse paveldės dvigubai“.
Tai reiškia, kad tada „kūriniai“ galės pasiimti visą jiems paruoštą jau Ein Sofe Palaimintame gerumą ir malonumą.
Ir dar priedo dabar jau jie yra pasirengę tikram „susiliejimui“, išvis be jokio formų skirtumo.
Dabar „kūrinių“ gavimas yra ne savo malonumui, bet tik tam, kad sąlygoti „malonią dvasią“ Kūrėjui, ir todėl „kūrinai“ sutampa su Kūrėju sąlygojimo „forma“.