kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • כן כתב הרמב"ן ז"ל בהקדמת פרושו על התורה, וז"ל, "ואני הנני מביא בברית נאמנת וכו' לכל מסתכל בספר הזה וכו' מכל הרמזים אשר אני כותב בסתרי התורה, כי אני מודיעו נאמנה שלא יושגו דברי ולא יודעו כלל בשום שכל ובינה זולת מפי מקובל חכם לאזן מקבל מבין". וכמתכונתו כתב ג"כ הרב חיים ויטאל ז"ל בהקדמה לעץ חיים. וכן בדברי חז"ל (חגיגה י"א:) "אין דורשין במרכבה ביחיד אלא א"כ הוא חכם ומבין מדעתו.בהע''ס, מהות חכמת הקבלה Rambanas savo Toros komentarų įvade rašo: „Iš tikro aš pateikiu patikimą sandorį.... kiekvienam žvelgiančiam į šią knygą... Tai reiškia, kad visose užuominose, kuriose aš rašau apie Toros paslaptis, aš tvirtai patikinu, kad mano žodžių negalima suvokti jokiu protu ir jokiu intelektu,tik iš išminčiaus kabalisto lūpų labai nuovokiam mokiniui“. (Baal Sulamas „Kabalos išminties esmė“)

מתן תורה יג  

Toros dovanojimas

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį







                                                                   13.


Iš tikro Toroje yra dvi dalys:
1. Priedermės tarp žmogaus ir „Makom“ (Vietos), t.y. Palaiminto Kūrėjo.
2. Priedermės tarp žmogaus ir draugo.
Ir abi šios dalys yra nukreiptos į vieną tikslą, t.y. kad atvesti kūriniją prie galutinio rezultato – susiliejimo su Kūrėju.


Ir ne tik, bet netgi šių abiejų Toros dalių praktinė (veiksmo) pusė yra vienas ir tas pats aspektas.
Tai reiškia, kad kai vykdome priedermes „lišma”, t.y. visai be jokių „meilės sau” priemaišų, be jokios minties „išgauti” naudą sau, tada nejaučiame jokio skirtumo, ar dirbame iš meilės draugui ar Kūrėjui.


Todėl visiems žmonėms yra natūralu, kad viskas, kas randasi už kūno ribų, viskas jiems atrodo,
kaip „neegzistuojančiu“.
Tai reiškia, kad kiekvienas „judesys“, kurį žmogus daro iš meilės artimui, jis viską tai daro su „grįžtamos naudos“ išskaičiavimu.
Iš tikro žmogus visada mano ir tikisi, jog viskas turi jam sugrįžti su nauda.
Todėl visi „eiliniai“ (įprasti) žmogaus veiksmai negali vadintis „meile artimui“,
nes jie yra vertinami tik pagal galutinę mintį.


Ir tai panašu į „algą“, kuri yra išmokama tik darbo pabaigoje, t.y. „algos“ sąvoka nesiskaito „meile artimui“.
Kitaip sakant, padaryti kokį veiksmą visiškai be jokio atgalinio atlygio ar vilties, kad kada nors sugrįš užmokestis, žmogus visiškai negali atlikti „iš prigimties“.
Ta intencija apie pasaulio tautas pasakyta „Tikunei Zohar“:
„Visas gerumas, kurį jie daro, jie daro tik dėl savęs“.
Tai reiškia, kad viskas gerumas, kurį pasaulio tautos daro savo artimui, net jei tai daro iš savo religinių paskatų, visa tai daro ne dėl meilės artimui, bet tik iš meilės sau.
Ir visa tai išeina iš natūralių gamtos dėsnių.


Iš tikro tik Toros ir priedermių pagalba galima pasiekti šį dalyką, priešingą savo prigimčiai.
Tai reiškia, jei žmogus pastoviai pripratina save vykdyti Torą ir priedermes tam,
kad suteikti malonią dvasią Kūrėjui, jis palengva „atsiskiria“ nuo savo natūralios prigimties,
ir įgauna naują prigimtį ir tai – „meilė artimui“.
Būtent apie tai Zoharo išminčiai pasakė apie pasaulio tautų meilę savo artimui:
„Visas gerumas, kurį jie daro, jie daro tik dėl savęs“.
Tai reiškia, kad „meilę artimui“ galima pasiekti tik vieninteliu būdu pasaulyje, t.y. užsiėmimu Tora ir priedermėmis „lišma“.


Iš tikro visas „pasaulio tautų“ tarnavimas „savo dievams“ yra tik dėl užmokesčio, ar dėl išsigelbėjimo mūsų pasaulyje, arba pasaulyje, kuris ateis...
Ir visas jų tarnavimas „savo dievams“, tai tik dėl meilės sau.
Todėl niekada gyvenime „pasaulio tautos“ negali išeiti iš savo „egoistinių“ rėmų,
kad galėtų nors „per plauką“ pakilti virš savo prigimties.