kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus (pasaulio tautų), taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות יא  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                    11.


Dabar galime suprasti rabi Simono straipsnį Midraš Raboje, aiškinantį Toros sakinį:
„Padarykime žmogų” (Berešit 1 – 26).

Kai Kūrėjas nutarė sukurti žmogų, Jis tarėsi su „tarnystės“ angelais, kurių susirinko dideli pulkai.
Vieni sakė: „Reikia sukurti“,
kiti sakė: „Nereikia sukurti“.
Kaip parašyta: „Chesed (Gerumas) ir Emet (Tiesa) susitiks, Cedek (Teisingumas) ir Šalom (Taika) pasibučiuos“ (Tehilim 85 – 11).


Chesed (Gerumo angelas) pasakė: „Reikia sukurti, nes žmogus atsidėkoja gerumu“.
Emet (Tiesos angelas) pasakė: „Nereikia sukurti, nes žmogus – visas melas“.
Cedek (Teisingumo angelas) pasakė: „Reikia sukurti, nes žmogus vykdo teisingumą, (t.y. duoda labdarą)“.
Šalom (Taikos angelas) pasakė: „Nereikia sukurti, nes žmogus – visas konfliktas“.
Ką padarė Kūrėjas: paėmė Tiesą ir numetė ją ant žemės, kaip parašyta: „Ir numetė Tiesą ant žemės“.
Pasakė Kūrėjui „tarnystės“ angelai: „Kodėl Tu niekini savo pagrindinį antspaudą?
Pakelk Tiesą nuo žemės, kaip parašyta: „Tiesa iš žemės išaugs“.


Iš tikro šis straipsnis problematiškas iš visų pusių, nes kyla klausimai:
1. Kol kas dar yra neaiškus pats pasakymas: „padarykime žmogų“, t.y. argi Kūrėjui reikia patarimo?
2. Emet (Tiesos) angelo tvirtinimas. Tai reiškia, ar galima sakyti apie visą žmoniją, kad ji – „visas melas“? Juk nėra kartos, kurioje nebūtų tokių, kaip Abrahamas, Icchakas ir Jakovas.
3. Tarkime, kad Emet (Tiesos) angelo žodžiai tikri, tada kaip Chesed (Gerumo) ir Cdaka (Teisingumo, Labdaros) angelai sutiko su pasauliu, kuris „visas melas“?
4. Kodėl Tiesa vadinama „pagrindinis antspaudas“? Tai reiškia, kad „antspaudas“ dedamas po pačiu tekstu, todėl išeitų, kad egzistuoja realybė, „tekstas“, atskirai nuo „antspaudo“. Tačiau už Tiesos ribų negali būti išvis jokios realybės.
5. Argi galima angelams galvoti, kad „Tiesos“ angelo veiksmai nėra „tiesa“?
6. Kodėl Tiesa buvo taip griežtai nubausta, kaip parašyta: „Numetė „Tiesą“ ant žemės, ir paslėpė žemėje“?
7. Kodėl Toroje neaprašytas atsakymas angelams, taip kaip yra aprašytas jų klausimas, t.y.
klausimas: „Padarykime žmogų“ (Berešit 1 – 26)?


Tačiau iš tikro turime suprasti dvi realybės formas, t.y. du „Kūrėjo valdymo“ būdus, iškylančius prieš mūsų akis, kurie yra priešingi vienas kitam nuo vieno krašto iki kito.
Viena valdymo forma – tai egzistencijos šiame pasaulyje palaikymas.
Ir antra valdymo forma – tai kiekvieno individo elgsena vystymosi ir tobulėjimo metu.


Tai reiškia, kad iš vienos pusės mes matome rūpestingą ir nuostabų valdymą, kuris liečia kiekvieną kūrinijos dalį, kaip jos atsiradimo, taip ir jos savarankiškumo įgavimo metu.
Paimkime žmogaus gimimą ir pirmųjų gyvenimo metų įvykius.
Čia matome, kad pagrindinė žmogaus atsiradimo pasaulyje priežastis yra „meilė” ir „malonumas”, kurie patikimai atlieka savo „paskirtį”.
Ir, kai tėvo sėkla „atitrūksta” nuo jo smegenų, Apvaizda aprūpina sėklai patikimą vietą, apsaugotą nuo bet kokios žalos, motinos organizme, t.y. jos įsčiose, kur sėkla yra apsaugota nuo bet kokio svetimo poveikio.
Iš tikro motinos įsčiose, Apvaizda aprūpina vaisių reikiamu maistu kiekvieną dieną, ir taip pat tenkina visus kitus poreikius, neišleisdama iš savo priežiūros nei akimirkai.
Taip, kad vaisius įgauna jėgų „išeiti” į mūsų pasaulį, pilną visokių „netikėtumų”.
Ir tada, Apvaizda suteikia vaisiui jėgų, kad jis, kaip „patyręs karžygys”, prasibrauna kelią į platų pasaulį, kur jis patenka į „ištikimų žmonių”, t.y. tėvo ir motinos rankas.
Ir šie brangiausi jam visoje visatoje žmonės aprūpina ir padeda jam viskuo jo silpnume, rodydami meilę kiekvieną dieną.
Taip, kad vaikas tampa pasirengęs tęsti savo „savarankišką kelią” giminės pratęsimui.
Ir kaip su žmogumi, taip mes matome ypatingą ir nuostabų Kūrėjo rūpestį „gyvūnijos” ir „augalijos” pasaulyje.


Tačiau iš kitos pusės, jei pažvelgsime į visų realybės dalių vystymąsi ir elgseną, nuo pačios žemiausios iki sudėtingiausios, mes randame sumaištį ir žūtbūtinę kovą už būvį.
Kur visi tampa panašūs į „kareivių pulką, bėgantį iš mūšio lauko” – visi sumušti, sužeisti ir išsekę…
Tai reiškia, kad kiekviena realybės dalis su dideliais skausmais, kentėjimais ir su pastovia rizika gyvybei turi pelnytis kasdieninę duoną...
Ir taip yra visose gamtos dalyse, jau nekalbant apie „išrinktąją” kūrinijos dalį – „žmogų“, kurio: „Rankos ant visų, ir visų rankos ant jo“.