kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וכאשר חוטא חטא הראוי להכרת, נכרת אותו ענף מהגוף האילן ונשאר נפרד ממנו ועומד בעולם הזה כרוח הבהמה. רח''ו שערי קדושה Todėl, kai žmogus daro sunkią nuodėmę, ši „šaka“ yra „nukertama“ nuo „šaknies“, ir pasilieka mūsų pasaulyje kaip „gyvuliška dvasia“ (רוח בהמה – ruach behema). (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה יח, יט  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                              18.


„Laidavimo“ (atsakomybės) idėją gerai paaiškino tana (išminčius, mokytojas) midraše Vajikra Raba.
Pasakojimas apie du žmones, plaukiančius vienoje valtyje.
Kai vienas žmogus pradeda gręžti valtyje skylę po savimi, kitas jam sako:
„Kodėl tu gręžti skylę?“
Tas atsako:
„Koks tavo reikalas, juk aš po savimi gręžiu skylę, o ne po tavimi?
Tada draugas sako jam:
„Kvaily, juk abu kartu paskęsime vienoje valtyje!“ (Vajikra Raba 84).


Iš tikro sakėme, kad „neigiantys Toros jungą“ yra paskendę meilėje sau,
todėl jie savo veiksmais daro „geležinę užtvarą“.
Ir ši „užtvara“, neleidžia net pradėti Toros ir priedermių teisingą vykdymą visoje apimtyje,
pagal nuostatą:
„Mylėk savo artimą, kaip save patį“.
Kaip sakėme, kad ši nuostata yra „laiptai“,
kuriais galima „užlipti“ į „susiliejimą“ su Kūrėju.
Todėl, kokie yra teisingi midrašo žodžiai:
„Kvaily, juk abu kartu paskęsime vienoje valtyje!“


                                                              19.


Tačiau rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus dar labiau „sugriežtina“ arvutą (laidavimą, atsakomybę).
Iš tikro negana to, kad visas Izraelis yra atsakingi (laiduoja) vienas už kitą, bet ir visas pasaulis „įeina“ į arvuto idėją.
Ir suprantama, kad pirmiausiai užtenka vienos tautos, kuri vykdytų Torą,
t.y. pradėtų „pasaulio ištaisymą“, nes visoms tautoms neįmanoma pradėti iš karto.
Kaip pasakė išminčiai, kad Kūrėjas „siūlė“ Torą visoms tautoms,
bet niekas nenorėjo priimti, nes visi buvo „iki kaklo“ paskendę meilės sau „nešvarume“:
vieni paleistuvystėje, kiti grobstyme, kiti žudyme, ir panašiai...


Todėl, pradžioje nebuvo jokios galimybės net pradėti kalbėti su kitomis tautomis,
kad jos sutiktų „atsiskirti“ nuo meilės sau.
Ir Kūrėjas nerado kitos tautos, kuri būtų pasirengusi priimti Torą, bet tik Abrahamo, Icchako ir Jakovo palikuonis, kuriuos iškėlė „tėvų nuopelnai“.
Kaip pasakė išminčiai:
„Tėvai vykdė visą Torą dar prieš Jos davimą“.
Tai reiškia, kad dėl „sielų aukštumo“ pas „tėvus“ buvo galimybė eiti visu Kūrėjo Toros dvasingumo aspektu, išeinančiu iš „susiliejimo“ su Kūrėju.
Todėl „tėvams“ nereikėjo lipti „praktinio Toros vykdymo laiptais“,
nes jiems nebuvo ir galimybės tai įvykdyti,
kaip aprašyta „Toros dovanojime“ 16 sk.


Ir be jokios abejonės, kad šventųjų tėvų „kūniškas skaidrumas“ ir „sielų aukštumas“ labai paveikė jų sūnus, bei sūnų sūnus.
Todėl šie „tėvų nuopelnai“ persidavė tai kartai,
kur kiekvienas tautos narys visa širdimi priėmė šį išaukštintą darbą,
t.y. visi vienbalsiai pasakė: „naase ve nišma“ (padarysim ir suprasim).
Iš tikro dėl šios priežasties Izraelis buvo išrinktas iš visų kitų tautų,
kaip „ypatinga tauta (am sgula)“.


Ir matome, kad vien tik Izraelio tautos sūnūs „įėjo“ į reikalingą „arvutą“ (laidavimą, atsakomybę).
Tačiau kitos pasaulio tautos į arvutą „neįėjo“,
nes nebuvo pasirengusios dalyvauti šiame „projekte“.
Todėl, kaip rabi Elazaras rabi Šimono sūnus gali tvirtinti atvirkščiai?