kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ועתה לענין ג' המדות הנשארות, שהן: חסד, צדק, ושלום. שלכאורה, לא נבראו מתחילתם. בעה''ס, השלו בעולם Kitos, šalutinės savybės: gerumas, teisingumas ir taika atsirado pasaulyje tik „sustiprinti“ labai „silpną“ tiesos savybę. (Baal Sulamas „Taika Pasaulyje“)

שערי קדושה חלק ב שער ד  

Šventumo vartai Antra dalis. Ketvirtieji vartai

rabi Chaimas Vitalis

 
 
 

Uždaryti užduotį




         Apie bausmę už blogas savybes (midot) ir užmokestį už geras


Išdidumas (puikybė) – tai, daugelio prasižengimų šaknis (priežastis).
Tai galioja kaip tarp žmogaus ir žmogaus,
taip ir tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Iš tikro tai sąlygoja nekęsti artimo ir kenkti jam,
bei kalbėti blogus dalykus (lašon hara).
Ir kas liečia tarp žmogaus ir Kūrėjo, tai parašyta:
„Ir prisipildys didybės širdis ir užmirši Kūrėją“ (Dvarim 8 – 14).


Apie tai pasakė mūsų mokytojai:
„Šiurkščios širdies žmogus vadinamas šlykščiu,
nes parašyta „Kūrėjas šlykštisi visais, apimtais didybės“ (Mišlei 16 – 5)“ (Talmudas, Sota).
Todėl reikia „iškirsti” puikybę, kaip stabmeldžių giraitę,
nes tai vertinama, kaip stabmeldystė ir Kūrėjo neigimas.


Žmogus, apimtas didybės, lygtai prasižengia visomis nuodėmėmis,
lygtai stato stabmeldžių pakylą.
Ir net, jei toks žmogus trokšta Kūrėjo, kaip mūsų tėvas Abrahamas,
vis jis tiek neišsigelbės nuo gehinomo (pragaro) teismo.
Be to, bus pašalintas iš mūsų pasaulio anksčiau laiko (mirs ne savo mirtimi)...


Iš tikro viskas, ką stengiasi žmogus, darydamas priedermes,
dėl Kūrėjo ir Jo Šchinos, viskas yra principu „dydis prieš dydį”.
Tai reiškia, kad ir Kūrėjas taip pat stengsis padaryti gerumą dėl tokio žmogaus ir jo šeimos šiame pasaulyje.
Tačiau išdidus ir šiurkščios širdies žmogus bus nubaustas ir šiame pasaulyje,
ir pasaulyje, kuris ateis.


Iš tikro toks žmogus lygtai išstumia Šchiną iš pasaulio,
t.y. Šchina dingsta iš pasaulio ir sako:
„Mes abu su tokiu žmogumi negalime kartu gyventi viename pasaulyje“.
Toks žmogus maištauja prieš „Dangaus karalystę” ir žemina Karalių Karaliaus garbę.


Kaip pasakyta: „Aš, Kūrėjas, apsisiaučiu didybe“ (Tehilim 33 – 1).
Ir iš tikro, kuo gi žmogui didžiuotis, nes jis išėjo iš „dvokiančio lašo” ir gyvena „purviną gyvenimą”... ir galiausiai kūnas nueis pas kapo kirmėles ir į kapo „kauburėlį”,
o siela į nueis gehinomą?


Tačiau kas liečia kuklumą ir nusižeminimą, nėra didesnės dorybės už šias.
Juk ir mūsų mokytojas Moše, didžiausias iš visų pranašų bei didžiausias Toroje ir priedermėse, labiausiai yra šlovinamas už kuklumą.
Kaip parašyta: „Moše, kukliausias iš žmonių“ (Bemidbar 12 – 3).
Ateik ir mokykis iš pačio Kūrėjo, kuris palieka savo šlovę aukštybėse ir gyvena žemai kartu su žmonėmis.
Kaip pasakyta: „Nusileis iš aukštybių pas nusižeminusius“(Ješaja 57 – 15).
Taip pat parašyta: „Artimas Kūrėjas pas tuos, pas kuriuos širdis sudaužyta“ (Tehilim 34 – 20).
Dar parašyta: „Kas gyvens Tavo buveinėse... paniekintas akyse“ (Tehilim 15 – 1).


Taip apie Kūrėjo baimę parašyta: „Kūrėjo baimė – tai išmintis“ (Jobas 28 – 28).
Ir dar: „Kūrėjo baimė yra žmogaus lobynas“ (Ješaja 33 – 6).
Pasakė išminčiai: „Baimė yra kuklumo papėdė, kaip parašyta „Kūrėjo baimė yra kuklumo papėdė“ (Mišlei 22 – 4)“ (Jeruzalės Talmudas, Šabatas).


Iš tikro pas nusižeminusį žmogų lygtai yra aukojamos visos (Šventyklos) aukos, kaip parašyta: „Auka Kūrėjui yra nusižeminimas“ (Tehilim 31 – 19).
Ir ne tik, bet tokia malda nėra niekada atstumiama, ir tik tokio žmogaus, kuris kaiko save „žemu”, malda yra išklausoma (Talmudas, Sota)...
Tik kuklumas sąlygoja Šchinai nusileisti ant žemės ir, ant žmogaus, kaip parašyta:
„Moše įėjo į rūką (kur susitiko su Šchina)“ (Šemot 20 – 18).
Kas sąlygojo Moše šį susitikimą? Būtent kuklumas, kaip pasakyta:
„Moše, kukliausias iš žmonių“.


Tana rabi Pinchas ben Jair sako:
„Atsargumas atveda prie greitumo, greitumas atveda prie švarumo, švarumas atveda prie tyrumo, tyrumas atveda prie atsiskyrimo, atsiskyrimas atveda prie šventumo, šventumas atveda prie kuklumo“ (Talmudas, Sota).


Matome, kad kuklumas yra aukščiausiai už viską, nes atveda prie šventos dvasios.
Kaip parašyta: „Ant manęs nusileido Kūrėjo dvasia, nes patepė Kūrėjas mane, kad praneščiau kukliems“ (Ješaja 61 – 1).


Pasakyta: „Kas paveldės pasaulį, kuris ateis?
Tas, kuris yra kuklus ir nusižeminęs.
Tas, kuris kukliai ateina ir kukliai išeina.
Tas, kuris visada yra įnikęs į Toros mokymą ir nepriskiria nuopelnų sau“. (Talmudas, Sanhedrin).


Dar pasakyta: „Ateityje Kūrėjas bus karūna ant kiekvieno teisuolio galvos“ (Talmudas, Megila).
Knygoje Zohar (Šlach) pasakyta:
„Taip pradėjo savo aiškinimą ješivos vadovas:
„Tas, kas nužemina save šiame pasaulyje, koks didis bus pasaulyje, kuris ateis.
Tas, kas yra mažas, tas yra didis. Tas, kas yra didelis, tas yra mažas“.


Toliau parašyta (Truma):
„Kodėl Jechezkelis vadinasi ben Buzij (paniekinto sūnus).
Todėl, kad menkino save prieš tą, kuris yra didesnis už jį, ir todėl nusipelnė vadintis taip, kaip nesivadino niekas kitas.
Taip pat vadinasi Ram (aukštas, išaukštintas), kaip parašyta Berachel Buzi iš šeimynos Ram“.


Pyktis – tai didybės ir puikybės atšaka ir yra vertinamas taip pat, kaip ir puikybė.
Pasakė mūsų mokytojai:
„Jei žmogus pyksta, jį valdo gehinomo (pragaro) griovimo jėgos“ (Talmudas, Nedarim).
Dar pasakė:
„Jei žmogus iš pykčio persiplėšia drabužius, mėto pinigus ir daužo indus, tai tavo akyse turi atrodyti, kaip jis išpažįsta avoda zara (stabmeldystę).
Kaip pasakyta:
„Tegul nebus tavyje svetimo dievo“ (Tehilim 81 – 10).
Pasakė mūsų mokytojai:
„Jei žmogus pyksta, jo akyse Šchina praranda svarbumą, ir jis užmiršta viską, ko mokėsi”.
Toks žmogus didina savo kvailumą, ir jo nuodėmių skaičius persveria nuopelnų skaičių.
Kaip pasakyta: „Pas tą, kuris pyksta, yra daug nusikaltimų“ (Mišlei 29 –22).
Dar pasakyta: „Jei pyksta išmintingas žmogus, jį palieka visa jo išmintis“ (Talmudas, Psachim).


Zohare (Tecave) parašyta:
„Jei žmogus pyksta, jis „išrauna” iš savęs šventą, aukštutinę sielą ir į jos vietą nusileidžia „sitra achra” (kita, netyra pusė).
Toks žmogus maištauja prieš Kūrėją, ir yra draudžiama prisiartinti bei bendrauti su juo.
Iš tikro šis žmogus leidžia „sitrai achrai” pagrobti savo šventą sielą, ir į tą vietą nusileidžia „svetimas dievas” (el zar).
Todėl tai skaitosi, kaip išpažinimas kito, „svetimo dievo” (stabmeldystė).
Ir tas, kas kalba su tokiu žmogumi, lygtai susijungia su stabmeldyste, bei jį apima stabmeldystė. Netgi yra draudžiama žiūrėti tokiam žmogui į veidą.
Kaip parašyta: „Nesikreipkite (nežiūrėkite) į stabus“.
Ir dar parašyta: „Nedaryk sau savo rankų dievo“.


Iš tikro kiekvienam „susitepimui” yra ir atskiras, ypatingas valymas (ištyrinimas).
Ir šiam „sutepimui” reikalingas valymas:
ir vidinis (sielos) ir išorinis (tinkamas elgesys, padori kalba).
Tačiau bet kokiu atveju tokiam žmogui yra labai sunku išsityrinti ir „išrauti” iš savęs „sitrą achrą”. Tai reiškia, kad „sitrą achrą” reikia išrauti amžiams, o paskui reikia labai pasistengti ir įeiti į šventumą, t.y. pritraukti „išrautą” šventą sielą.
Duok dieve, kad žmogui pasisektų!
Iš tikro, jei jau anksčiau, vieną kartą šventa siela buvo „išrauta” iš žmogaus, be galo sunku vėl susigrąžinti ją atgal”.


Priekabumas – tai puikybės ir pykčio išsišakojimas, t.y. atskiras atvejis.
Apie tai pasakė išminčiai:
„Kas yra priekabus, į tokį žiūrima priekabiai ir„ viršuje”,
todėl jam nėra atleidžiamos nuodėmės (Talmudas, Roš Hašana).
Kaip pasakyta: „Atleidžiantis nuodėmę, atleidžiantis nusikaltimą“ (Micha 7 – 18).
Todėl, kam yra atleidžiamos nuodėmės?
Tam kas atleidžia už nusikaltimą.


Pasakė mūsų mokytojai: „Visada žmogus turi prašyti gailestingumo, kiekvieną dieną.
Uždaryti savo burną, neatsakyti į grubumą, neatsakyti į įžeidimus.
Pasakė išminčiai: „Tas, kas atleidžia žmonėms už jų blogas savybes, tam yra atleidžiami „iš viršaus” jo nusikaltimai“ (Talmudas, Roš Hašana).


Pasakyta: „Tris žmonių rūšis myli Kūrėjas:
tuos, kurie nepyksta, tuos, kurie nepasigeria ir tuos, kurie yra lankstūs savo savybėse“ (Išminties pradžia, tretieji vartai).
Rabi Akiva paklausė rabi Nechunja Didžiojo, kur yra jo dienų ilgumo paslaptis?
Atsakė jam, niekada nepriėmiau dovanų ir visada buvau lankstus savo savybėse (Talmudas, Megila)...


Pasakė išminčiai: pasaulis egzistuoja dėka tų, kurie „praryja savo burną“ pykčio metu.
Kaip pasakyta: „Žemė kabo ant tuštumos“ (Jobas 26 – 7).
Rabi Abahu sako: „Dėka tokių, kurie prilygina save tuštumai“ (Talmudas, Chulin).
Išminčiai mokė:
„Girdintis įžeidimus ir neįsižeidžiantis, girdintis užgauliojimus, ir neatsakantis.
Apie tokius parašyta:
„Mylintys Mane bus kaip saulės pakilimas savo stiprume“ (Šoftim 5 – 31).
Mūsų mokytojai pasakė:
„Visada žmogus turi būti atlaidus savo artimui ir ypač savo namiškiams“.
Pasakė pranašas Elijahu:
„Tora atsiveria tik tam, kuris yra atlaidus. Ir aš atsiveriu tik tam, kuris nėra priekabus“ (Talmudas, Šabat“).


Liūdesys.

Liūdesys ir neviltis sąlygoja atsitraukimą nuo dvasinio darbo, priedermių vykdymo, užsiėmimų Tora ir susikaupimo, bei teisingos intencijos maldoje.
Liūdesys anuliuoja geras mintis – dirbti Kūrėjui ir tai yra „vartai” blogio instinktui, net jeigu žmogus yra teisuolis.
Blogio instinktas įrodinėja, kad nėra žmogaus dvasiniuose užsiėmimuose jokios naudos, nes blogiui yra „bjaurios” tikėjimo pastangos.
Taip pat kartais blogis įrodinėja žmogui:
Kaip gali toks menkysta ir „žemės kirminas” prisiartinti prie pasaulio Karaliaus šventumo.
Kaip parašyta:
„Nepasiekiama kvailiui išmintis“ (Mišlei 25 – 7),
arba „Jei būsi teisus, ką tuo įrodysi Jam“ (Jobas 35 – 7).
Taip pat liūdesys sąlygoja „šventos dvasios” atstūmimą nuo savęs.


Ir atvirkščiai, jei žmogus dirba Kūrėjui su džiaugsmu, kaip parašyta:
„Dirbkite Kūrėjui su džiaugsmu“ (Tehilim 100 – 2),
džiaugsmas prideda didelį troškimą ir meilę susilieti su Kūrėju.
Dar parašyta, kad visos bėdos ištinka žmogų:
„Todėl, kad nedirbai Kūrėjui su džiaugsmu ir su geru noru širdyje“ (Dvarim 28 – 47).
Iš tikro, jei dvasinis darbas yra su liūdesiu, tai panašu į tarną, dirbantį savo ponui su nusiminusiu ir įniršusiu veidu.
Parašyta:
„Kūrėjo palaiminimas praturtins ir nepaliks vietos liūdesiui“ (Mišlei 10 – 22).
Liūdesys išplaukia iš „Sam” (blogio, mirties angelo) ir gyvatės „nešvarumų”, kuriuos jie perdavė Adamui ir Chavai (Ievai).
Kaip parašyta:
„Su liūdesiu valgysi... su liūdesiu gimdysi vaikus“ (Berešit 3 – 17,16).
Todėl Kūrėjas ir Jo Šchina pasitraukia iš ten, kur yra liūdesys.
Matome iš Jakovo, išrinktojo iš Tėvų: dvidešimt dvejus metus pasitraukė nuo jo Šchina ir „šventa dvasia”, kai jis išsiskyrė su Josefu.
Tačiau kai Jakovas gavo žinią, kad Josefas gyvas, atgijo Jakovo siela ir sugrįžo pas jį „šventa dvasia”.
Pasakė mūsų mokytojai:
„Šchina ir pranašystės dovana nebūna liūdesyje“ (Talmudas, Psachim).
Taip pat kiekvienas priedermės vykdymas ir malda turi būti su dideliu džiaugsmu.


Neapykanta.
Dėl neapykantos žmogus nusideda prieš savo artimą, sąlygodamas jam daug blogybių.
Apie tai pasakė mūsų mokytojai:
„Neapykanta žmonėms išstumia žmogų iš pasaulio” (Avot 4).
Tai tolygu, lyg žmogus nekęstų pačio Kūrėjo, kuris sukūrė žmogų būtent tokį,
juk visi esame Kūrėjo vaikai.
Tai reiškia, kad toks žmogus nekenčia ir Abrahamo, Icchako bei Jakovo, kurie taip pat yra iš žmonių giminės.


Iš tikro visos sielos yra susijungusios su šventu Vardu išaukštintam tikslui ir Kūrėjas didžiuojasi visomis sielomis, todėl kaip gi galima jų neapkęsti?
Pasakė mūsų mokytojai:
„Antrojoje Šventykloje buvo daug didelių išminčių ir teisuolių, bet Ji buvo sugriauta dėl bepriežastinės neapykantos“ (Talmudas, Joma).

Ir ne tik, bet ir visi kiti prasižengimai yra padaromi su bepriežastine neapykanta širdyje.
Toks žmogus visada prasižengia įsakymui, draudžiančiam neapkęsti,
ir anuliuoja veiksmo priedermę: „Mylėk savo artimą, kaip save patį“ (Vajikra 18 – 19).
Apie šitą priedermę pasakyta, kad tai „pagrindinė Toros taisyklė”, ir viskas priklauso nuo jos.
Taip pat Moše nusipelnė visų savo dorybių dėka meilės Izraeliui ir pergyvenimo dėl tautos bėdų. Pasakė Moše Kūrėjui:
„Jei neatleidi jų nuodėmių, ištrink ir mane kartu“ (Šmot 32 – 32).
Todėl Moše atstoja visą Izraelį, kaip parašyta:
„Prisimink ankstesnes dienas ir Moše tautą“ (Ješaja 63 – 11).


Pavydas.
Pavydas sąlygoja neapykantą, nes žmogus maištauja prieš Kūrėją,
kodėl Jis jo draugui duoda daugiau gerumo.


Pasakė išminčiai:
„Pavydas, gašlumas ir garbės troškimas išveda žmogų iš pasaulio“ (Avot 4 – 21).
Ateik ir pasimokyk, kad visi „pirmieji” buvo nubausti už pavydą.


Net Kainas, kuris „veidas į veidą” kalbėjo su Kūrėju,
buvo nubaustas dėl neapykantos ir pavydo savo broliui Heveliui.

Taip pat dešimt Izraelio giminių buvo ištremtos į Egiptą dėl pavydo savo broliui Josefui.
Ir paskui už tai buvo nubausti mirtimi dešimt didžiausių Izraelio išminčių.


Taip pat ir Jeravamas, didžiausias savo kartos išminčius, buvo nubaustas už pavydą Davido namams.


Šaulis, pirmas Izraelio karalius, kuris nepajuto nuodėmės skonio, buvo nubaustas už pavydą Davidui dėl pergalės prieš Golijatą.


Pasakyta, kad Mašiachas, Davido sūnus ateis, tik kai bus pašalintas pavydas, kaip pasakyta: „Efraimas nepavydės Jehuda“ (Ješaja 11 – 13).


Ir ne tik, bet netgi aukštybių angelai nukrito iš savo šventumo dėl pavydo.
Iš tikro angelai Aza ir Azaelis buvo išmesti iš Dangaus, nes pavydėjo žmogui.


Pasakyta, kad dėl pavydo „supūna žmogaus kaulai”.
Todėl žmogus turi būti patenkintas savo likimu, nors ir mažai turi.
Juk iš tikro kiekvienas tikrai nėra geresnis už senąjį Hilelį, rabi Chanina ben Dosa ir kitus,
kurie gyveno labai skurdžiai, bet buvo laimingi savo dalia.


Žemi (gašlūs) troškimai.
Žemi troškimai yra nešvarumo šaltinis,
nes tai atveda prie neapykantos, pavydo,
grobstymo, melagingos priesaikos,
ir netgi prie žmogžudystės.
Tai dešimtas Kūrėjo įsakymas, apimamtis visus šiuos veiksmus.


Tai reiškia, kad akis nepasisotins turtais,
kaip gyvatė, apie kurią pasakyta:
„Gyvatės valgis – žemė“ (Ješaja 65 – 25).
Parašyta: „Skuba prie turto „blogos akies” žmogus“ (Mišlei 28 – 22).
Pasakė mūsų mokytojai:
Gašlumas išveda žmogų iš pasaulio,
nes toks žmogus atsitraukia nuo užsiėmimų Tora ir priedermių vykdymu.
Toks žmogus netiki Kūrėjo valdymu,
t.y. žmogus netiki, kad viską prižiūri pats Kūrėjas.
Kaip pasakė išminčiai:
„Tas, kas turi duonos riekę krepšyje ir sako:
„Ką valgysiu rytoj?“
Toks žmogus neturi tikėjimo.“ (Talmudas, Sota).


Iš tikro nėra didesnės dorybės už tikėjimą ir pasitikėjimą,
kaip pasakyta: „Palaiminti pasitikintys absoliučiai“ (Tehilim 2 – 12).
Tai reiškia, kad tokie žmonės tiki, kad yra pasaulyje Kūrėjas, prižiūrintis ir besirūpinantis.
Kaip pasakyta:
„Palaimtas vyras, kuris pasitiki Kūrėju, kurio garantija yra Kūrėjas“ (Tehilim 40 – 5).
Taip pat palaimintas žmogus kuris tiki, kad jam netruks prasimaitinimo.
Kaip parašyta:
„Patikėk Kūrėjui visus savo poreikius, ir jis tave aprūpins“.


Tik yra viena sąlyga – pasitikėjimas turi būti absoliutus, visa širdimi, be jokio abejonės šešėlio.
Todėl, būdamas užtikrintas Kūrėju, žmogus turi užsiimti Tora ir priedermėmis išvis be jokių abejonių.


Persivalgymas.

Persivalgymas yra didesnė blogybė už visas išvardintas aukščiau, nes, būdamas besotis, žmogus ateis prie gašlumo, melagingos priesaikos, neapykantos žmonėms ir pavydo.
Apie tai pasakyta:
„Įsidėk peilį į gerklę, jei turi sveiką protą (sielą)“ (Mišlei 23 – 2).
Iš tikro nesilaikydamas šio draudimo, žmogus gali valgyti nekošerinius, t.y. neteisingai paskerstus, ar išsigimusius gyvulius, bei kitus uždraustus valgius.


Pasakyta:
„Viską padarys žmogus dėl burnos“(Kohelet 6 – 7),
ir dar: „Nusidėjėlių pilvas visada yra „tuščias“ (Mišlei 13 – 25).
Parašyta: „Ir nutuko Izraelis ir atstūmė savo Kūrėją, ir tai privedė prie švento Vardo neigimo“ (Dvarim 32 – 15).


Kaip parašyta: „Kad nepersisotinčiau, ir nepradėčiau neigti, t.y. pasakyčiau:
„Kas gi toks Kūrėjas?“(Mišlei 30 – 9).


Tačiau žmogus, pasitenkinantis tik būtinumu, vadinamas teisuoliu, kaip parašyta:
„Teisuolis valgo tik pastiprinti sielai“ (Mišlei 13 – 25).
Pasakė Davidas: „Gerai, kad apribojau save, tam, kad išmokčiau Tavo įstatymų“ (Tehilim 119 – 71).
Taip pat ir Jakovas prašė Kūrėjo: „Duok man tik duonos pavalgyti ir drabužių apsirengti“ (Berešit 28 – 20).


Pasakė išminčiai: „Toks yra Toros kelias, valgyk duoną su druska ...
jei taip darai, laimingas tu šiame pasaulyje ir pasaulyje, kuris ateis“ (Avot 6 – 4).
Dar pasakė: „Torą supranta tik tas, kas numarina save dėl Jos“ (Talmud, Brachot).


Pasakė išminčiai: „Daug mėsos, daug kapo kirmėlių“(Avot 2 – 7).
Taip pat ir Moše mūsų mokytojas gavo Torą tik kai nevalgė ir negėrė 40 dienų ir naktų.


Elijahu pakilo į aukštybes tik kai pasninkavo 40 dienų ir naktų.
Rabi Elazaras, rabi Akiva ir rabi Išmaelis nusipelnė savo nuostabios išminties ir pakilimo į Pardesą (Rojaus sodą), tik po to, kai pasninkavo daugelį dienų įvairiais apribojimais.


Taip pat ir Šlomo tapo „protingiausias iš visų žmonių“ (Melachim1 5 – 11), tik po to, kai pasninkavo 40 dienų ir naktų.
Kaip paaiškino išminčiai: Raidė „Mem“ žodyje „Mišlei“ (Patarlės) yra didelė, kaip nuoroda į pasninką 40 dienų („Mem” gematrija – 40).


Taip pat knygoje Zohar pasakė rabi Šimonas ben Jochajus rabi Pinchasui ben Jajir,
kai šis labai išsigando, pamatęs rabi Šimono kūną, nusėtą žaizdų,
kai rabi Šimonas išėjo iš uolos, (kur rabi Šimonas parašė svarbiausią žmonijos istorijoje knygą – Zohar).
Rabi Šimonas pasakė:
Jei nematytum manęs, tokio (sužaloto), nebūčiau aš toks (tokiame lygyje).


Dar Zohar (Truma) parašyta:
„Tie teisuoliai, kurie šiame pasaulyje nesiekė klipot siūlomų malonumų, jų neveikia ši nešvarumo dvasia iš vis.
Ir kadangi šie teisuoliai mėgavosi šiame pasaulyje tik priedermės – Šabato ir švenčių malonumais, ši nešvarumo dvasia neturi teisės jų valdyti išvis.
Tai reiškia, kad šie teisuoliai nieko nėra paėmę (skolingi) iš klipot.


Valdžios ir garbės troškimas.

Valdžios ir garbės troškimas yra labai neigiamos savybės, nes atveda prie puikybės,
kuri yra blogiau už viską.
Taip besielgiantis žmogus sukelia savo bendruomenei, ar pavaldiniams baimę,
kuri nėra Dangaus baimė.
Todėl toks žmogus yra „išraunamas” iš pasaulio, ir jo palikuonys po jo neturi pasisekimo.


Kaip sakė mūsų mokytojai, ir kaip randame pasakojime apie Jeravamą,
kurio išmintis buvo labai didelė.
Tačiau, dėl valdžios troškimo, jis ir jo palikuonys buvo pašalinti iš pasaulio ir nėra jam dalies pasaulyje, kuris ateis.


Šaulis, Kūrėjo išrinktasis, ilgą laiką valdė, nepatirdamas nuodėmės skonio,
ir tolinosi nuo valdingumo.
Tačiau galiausiai ir jis buvo pagautas į valdingumo „tinklus”,
kai pasakė pranašui Šemiueliui:
„Pagerbk mane prieš tautos vyresniuosius“ (Šemiuel 1 15 –6).
Iš tikro Šaulis neteko valdžios, ir žuvo pats bei trys jo sūnūs.


Pasakė mūsų mokytojai:
„Pavydas, gašlumas ir garbės troškimas išveda žmogų iš pasaulio“ (Avot 4 – 21).
Dar pasakė:
„Valdžios troškimas sužlugdo ir palaidoja žmogų,
nes atveda prie didybės prieš Kūrėją (Talmudas, Brachot).
Kaip pasakyta: „Kad nepasididžiuotų širdyje...,
kad būtų ilgos jo karaliavimo dienos“ (Dvarim 17 –7).
Pasakė Kūrėjas: „Aš – šventas, Aš – geras... jei yra tavyje šios savybės,
gali būti valdžioje, jei ne –negali“ (Talmudas, Sanhedrin).


Todėl pasakė Davidas:
„Kūrėjau, nesididžiavo mano širdis... mano siela buvo kūdikis prie mamos“ (Tehilim 131 – 1).
Iš tikro reikia visomis jėgomis bėgti nuo valdžios ir nuo išaukštintų pareigų,
kaip parašyta apie išdidumo savybę.


Ir kaip pasakyta knygoje Zohar:
„Palaimintas tas, kas saugojo save šiame pasaulyje.
Kas gi yra didesnis už Moše, viso Izraelio lyderį,
kuris atsisakinėjo nuo Kūrėjo siūlomų pareigų 7 dienas.


Kaip parašyta: „Pasiųsk ką nors kitą vietoj manęs“ (Šmot 4 – 13), kol:
„Ir supyko Kūrėjas ant Moše“ (Šmot 4 – 14).
Kaip pasakė mūsų mokytojai, nors galiausiai Moše sutiko,
tačiau buvo nubaustas už kitus žmones prie „Merivos vandenų“ ir nepadėjo jam visi nuopelnai,
t.y. jis neįėjo į „Šventą žemę”.
Todėl kiekvienas, esantis valdžioje, netgi Dangaus vardu kaip Moše,
galiausiai yra baudžiamas, nes jis atsako už visų veiksmus“.


Taip pat reikia būti atsargiam, pasakojant savo veiksmus kitiem.
Pasakoja mūsų mokytojai apie vieną moterį, kuri gyrėsi savo draugei, kad pasninkavo.
Maža to, kad negavo užmokesčio, bet dar buvo nuteista gehinomo teismui,
nes tuo parodė, kad jos veiksmai nebuvo Dangaus vardu (Jeruzalės Talmudas, Chagiga).


Todėl pasakė išminčiai:
„Visada žmogus turi bijoti Dangaus slapta ir visi jo keliai turi būti Dangaus vardu.
Ir jei žmogus gali padaryti kokį tai veiksmą Dangaus vardu ir nepasakyti žmonėms,
netgi vieną kartą, tokio žmogaus užmokestis bus dvigubas ir trigubas,
nes Kūrėjo garbė – paslėpti dalyką.