kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הערבות, המשך ממאמר מתן תורה כא, כב  

„Laidavimas“ (Atsakomybė), „Toros dovanojimo“ tęsinys

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                21.


Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, sako:
„Pasaulis yra teisiamas, pagal daugumą...“
Tai reiškia, kad Izraelio tautos vaidmuo yra paruošti visą pasaulį reikiamam „tyrumui“.
Taip, kad pasaulio tautos galėtų priimti Kūrėjo darbą ne mažesniu lygiu, kokiame buvo Izraelis Toros davimo metu.
Ir ši būsena išminčių skaitoma, lyg jau ir visos pasaulio tautos „įsigijo“ daug „nuopelnų“, kurie persveria nuodėmių „lėkštę“, t.y. „purviną“ meilę sau.


Todėl aišku, jei „nuopelnų lėkštė“ – aukščiausias „artimo meilės“ suvokimas yra didelis ir persveria „purviną“ nuodėmių „lėkštę,
kai visas pasaulis pasidaro pasirengęs bendram susitarimui.
Tada ir visas pasaulis gali pasakyti:
„Naase ve nišma“ (padarysime ir suprasime), kaip pasakė Izraelis!
Tačiau anksčiai, t.y. kol dar pasaulio tautos nenusipelno pakankamo „nuopelnų“ skaičiaus,
visus valdo „meilė sau“, neleidžianti priimti „Kūrėjo jungą“.


Todėl išminčiai pasakė:
„Padarė vieną priedermę – laimingas, nes persvėrė save ir visą pasaulį į „nuopelnų pusę“.
Tada kiekvieno Izraelio tautos nario, kaip ir viso pasaulio tautų žmonių – einančių Kūrėjo link, individuali dalis įsijungia į bendrą „dydį“.
Tai panašu į žmogų, sveriantį svarstyklėmis, ir vis pridedantį svarstį po svarsčio ant lėkštės, kol visiškai persveria svarstykles.
Taip kiekvienas žmogus atiduoda savo dalį šiame „svėrime“,
nes be jo „svarsčio“ negali būti baigtas „svėrimas“.


Todėl kiekvieno Izraelio nario, kaip ir viso pasaulio tautų narių – einančių Kūrėjo link, veiksmai yra labai sureikšminti, nes persveria visą pasaulį į „nuopelnų pusę“.
Iš tikro kiekvienas žmogus dalyvauja bendrame „pasauliniame procese“,
nes be kiekvieno individualaus indėlio neįvyktų šis „persvėrimas į nuopelnų pusę“.


Ir matome, kad rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, visai neprieštarauja išminčių pasakymui,
kad „Izraelis yra atsakingas (laiduoja) vienas už kitą“.
Iš tikro rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus kalba apie viso pasaulio dalyvavimą,
t.y. „išsitaisymą“ ateityje.
Tačiau išminčiai kalba tik apie dabartį, t.y. apie laiką, kai tik vien tik Izraelis gavo Torą, t.y. pasaulio ištaisymo idėją.


                                                                     22.


Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, užbaigia:
„Ir vienas nusidėjėlis praranda daug gerumo“.
Kaip jau paaiškinta 20 sk., kad pas žmogų yra visiškai vienodas jausmas, ar jis užsiima priedermėmis „tarp žmogaus ir Kūrėjo“, ar tarp „žmogaus ir žmogaus“.
Tai reiškia, kad žmogus visas priedermes turi atlikti „lišma“ (dėl Kūrėjo, dėl pačios Toros), be jokios vilties į „meilę sau“.
Iš tikro pas žmogų už jo triūsą neturi būti jokios minties ir vilties apie kokį tai piniginį atlygį, ar garbės nusipelnymą.
Ir šiame išaukštintame taške meilė Kūrėjui ir meilė savo artimui susijungia į absoliučiai vieną aspektą.


Todėl išeina, kad žmogus savo veiksmais vienokiu ar kitokiu dydžiu didina viso pasaulio žmonių „artimo meilės“ koeficientą.
Tai reiškia, kad galiausiai viskas sumuojasi į viso pasaulio persvėrimą į „nuopelnų pusę“,
būsiantį ateityje.
Ir kiekvieno žmogaus asmeninis įnašas „prisijungia“ prie šio bendro indėlio.


Lygiai taip pat, jei žmogus padaro vieną „prasižengimą“, kai žmogus negali pergalėti savęs ir suvaldyti savo „purvinos meilės sau“.
Tada jis grąžina kaip save, taip ir visą pasaulį į „nuodėmės (kaltės) pusę“.
Iš tikro, jei žmoguje „atsiveria“ meilės sau „nešvarumas“,
jame vėl sustiprėja jo „žema egoistinė“ prigimtis.
Ir tada žmogus, tuo dydžiu, vėl sumažina viso pasaulio galutinį „nuopelnų skaičių“.
Kaip žmogus nuimdamas nuo svarstyklių „svarstį“, kurį padėjo pats, arba jo draugas.


Todėl tuo savo prasižengimo dydžiu žmogus stiprina viso pasaulio „nuodėmių (kaltės) lėkštę“,
ir visą pasaulį grąžina „atgal“.
Kaip parašyta:
„Ir vienas nusidėjėlis praranda daug gerumo“
Tai reiškia, jei žmogus negalėjo suvaldyti savo žemos aistros,
jis vėl nustūmė „atgal“ viso pasaulio dvasingumo lygį.