kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

 
 
 

Uždaryti užduotį


Atsisveikinimo palaiminimas


Prieš pat prasidedant 1992 metų šventėms ravas Baruchas ėmė prastai jaustis.

Jis pajuto, jog jam kažkas negerai su širdimi, tačiau toliau tęsė savo darbus ir įprastą tvarką.

Per roš-chodeš (mėnulio palaiminimo šventę) sakė maldą „Musaf“, dvi dienas, kaip ir priklauso.

Jo balsas aidėjo tarp Maldos namų sienų lygiai taip, kaip ir jo jaunystės metais.

Per Roš ašana šventę ravas Baruchas, kaip įprastai, surengė „tišą“ („tiš“ idiš kalboje reiškia „stalas“ šventinės chasidų vaišės) – abi šventės dienas po du kartus – vienas kartas vakare, kitas – dieną, po vidurdienio.

Tačiau jo artimiausi mokiniai pajautė, kažkas ne taip.

Pirmos šventinės dienos vakarą jis padavė kiekvienam mokiniui ranką ir palinkėjo to, ko šiam labiausiai reikėjo.

Ravas Baruchas niekada neduodavo rankos mokiniams – nei per Šabatus, nei per šventes.

Tai buvo jo atsisveikinimo palaiminimas visiems mums.


O čia ravo Barucho Toros komentarai, pasakyti paskutinės Roš ašana šventės metu:

Aš priklausau savo mylimajam, o mylimasis – man“ (Giesmių giesmė 6:3).

Tuo metu, kai visi žmogaus veiksmai yra vardan Dangaus, o tai vadinasi „Aš priklausau Mylimajam“, tada „Mylimasis – man“, tai reiškia, jog tada Kūrėjas atsiveria žmogui ir priartina jį prie Savęs.


Tebus Kūrėjo noras, jog dingtų visi mūsų priešai“ (toks palaiminimas sakomas datulės vaisiui per Roš ašana šventę).

Tai reiškia, jog dingtų aspekto „Israel“ („einančių į Kūrėją“) priešai, kurie sąlygoja jiems visą blogį.

O kodėl dvasiniam veiksmui atlikti yra reikalingas materialus ženklas, simbolis?

Apie tai pasakė Baal aSulamas:

„Kai žmogus pasiklysta miške, jis pasidaro ženklus tam, kad rastų kelią.

Taip ir čia – kai ateina Roš ašana šventė, ir žmogus mato, jog nežino, ko jis turi paprašyti, jis pasidaro ženklus simbolius, kad žinotų, ko prašyti.


Pagrindinis mūsų darbas yra pasiekti „Dangaus karalystę“ („malchut šamaim“), todėl mes sakome:

„Karaliauk visame pasaulyje visa savo šlove“.

Iškyla klausimas:

Jei mes Kūrėjui nepasakysime, jog Jis yra Karalius, ar tada jis nekaraliaus?

Argi Jo karalystė priklauso nuo mūsų?

Tačiau visas „malchujot“ aspektas, kurį mes sakome „Teismo dienų“ maldos metu, yra būtent dėl mūsų pačių, kad mes suvoktume, jog Kūrėjas yra Karalius.

Kaip pasakyta:

„Ir supras kiekvienas kūrinys, kad Tu jį sukūrei ir pasakys kiekvienas, kuriame yra gyvybės dvasia: Kūrėjas, Israelio Dievas – Karalius“.


Karaliauk visame pasaulyje visa savo šlove“.

Iškyla klausimas:

Kodėl mums reikia, kad karaliautų visame pasaulyje ir visoms tautoms?

Juk žinome, jog Kūrėjo darbe viskas yra kalbama apie vieną žmogų.

„Pasaulio tautos“ – tai 70 pasaulio tautų pačiame žmoguje, jame esantis blogis ir gavimo indas (egoistinis noras).

„Israelis“ – tai Israelio aspektas, esantis žmogaus viduje, gėrio ir sąlygojimo aspektas žmoguje.

Ir žmogus turi eiti tikėjimu virš savo logikos, „Israelio“ bei sąlygojimo aspektu, kol ateis iki žinojimo, kuris yra „pasaulio tautų aspektas“.

Tai reiškia, kad galėtų gauti dieviškumo atvėrimą į gavimo vardan sąlygojimo indus.


Dar pasakė:

Sunku priimti teismą (gauti nemalonius dalykus, skausmą).

Kas yra teismas?

Teismo aspektas ir apribojimas atsiranda tada, kai negalima gauti į savo egoistinius indus (norus).

Ir tai yra labai sunku.

Kas tada gali žmogui padėti?

Tora ir priedermės.

Kai vykdome Torą ir priedermes netgi „lo lišma“ (dėl savęs, ne dėl Kūrėjo), bet kuriuo atveju švytėjimas, kuris yra Toroje, sugrąžina žmogų prie gerumo.

Todėl per Roš ašana yra šofaro pūtimo priedermė, tam, kad „pasaldinti“ bei sušvelninti teismo aspektą.


Antros Roš ašana šventinės dienos metu, popietinio „tišo“ metu ravas Baruchas nepasirodė laiku, tačiau paprašė, kad mokiniai jo nelauktų ir pradėtų be jo.

Mokiniai ėmė dainuoti – jie dainavo iš visos širdies ir su didžiuliu šventumo džiaugsmu.

Po kiek laiko, visas išbalęs, pas juos nusileido ravas Baruchas, ir paklausė, kokią dainą jie dainavo.

Mokiniai atsakė, kad dainavo 45 psalmę.

Ir tai buvo paskutinis ravo Barucho viešai pasakytas komentaras:

„Visą šitą psalmę yra sunku suprasti, išskyrus sakinį:

„Jautė mano širdis gerumą, sakau aš: mano veiksmai – Karaliui“.

Kai žmogus gali pasakyti, jog viso jo veiksmai yra Karaliui, t.y. Kūrėjui, tada vadinasi, jog „jautė mano širdis gerumą“.

Ir lengva yra tai pasakyti, bet sunku padaryti“.

Čia šventų jo žodžių pabaiga.


Baigiantis Roš ašana šventei, po vakarinės maldos ravas Baruchas buvo linksmas ir šviečiančiu veidu, kaip visada.

Prieš išeidamas padavė ranką visiems atvykusiems iš užmiesčio ir besiruošiantiems grįžti namo.

Tačiau taip pat didelei visų nuostabai, paklausė kelių, gyvenančių čia pat, Bnei Brake, ar jie jau važiuoja namo ir padavė jiems ranką...

Ravas Baruchas su visais išsiskyrė su taika.