• מה ידידות משכנותיך ה' צבאות, נכספה גם כלתה נפשי לחצרות ה', לבי ובשרי ירננו אל אל חי. תהלים פד – ב', ג Kokios nuostabios Tavo buveinės, Kūrėjau, mano siela labai troško į „Kūrėjo kiemus“, mano širdis ir kūnas džiūgavo „Gyvuoju Dievu“. (Tehilim 84 –2, 3)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Atsisveikinimas su ravu Baruchu

Sustiprėjus skausmams ir silpnumui, ravas Baruchas buvo paguldytas į ligoninę.

Jo artimiausi mokiniai baisiai pergyveno ir nenustojo melstis.

Būriai mokinių skubėjo į ligoninę sužinoti apie ravo Barucho sveikatą – brangiausio jiems žmogus, žmogaus, kuris padarė tai, kas neįmanoma, kuris visų mokinių širdyse uždegė šventumo ir tikėjimo ugnį.

Šeimos nariai ir mokiniai nuolat budėjo kambaryje, esančiame šalia ravo Barucho palatos.

Ravo Barucho žmona pasakojo:

„Po to, kai atsigulė į ligoninę, pasikvietė mane ir paprašė, kad paimčiau šimtą dolerių ir Sukot šventei nupirkčiau palapinės papuošimų.

Netgi tokioje sunkioje situacijoje jis galvojo vien tik apie darbą Kūrėjui, ir jeigu jį kas ir jaudino, tai tik kaip dar padidinti tikėjimą.

Penktadienio vakarą atėjo grupelė mokinių ir pamatė džiaugsmu ir linksmumu šviečiantį ravo Barucho veidą.

Jis pasakė juokaudamas:

„Gydytojai pasakė, jog turiu gerą širdį...“.

5 tišrei mėnesio dieną, ryte, artimiausi ravo Barucho mokiniai pajuto, jog pasaulį apgaubė tamsa ir sunki migla uždengė visą žemę.

Tai buvo baisus praradimo jausmas.

Jie tučtuojau nuskubėjo į ligoninę ir kai ten nuvyko, sužinojo pačią baisiausią žinią, jog paryčiais mirė jų mylimas mokytojas.

Ravas Baruchas visą savo gyvenimą kiekvieną naktį iki pat ryto mokydavosi Toros.

Ir dabar jis taip pat pakilo į aukštutinę rabi Šimono bar Jochajaus ješivą mokytis Toros, kaip įprastai, iki pat ryto...

Visus apėmė didžiulis praradimo jausmas – jie neteko nuostabaus tėvo, didžio mokytojo, kuris kartais buvo minkštas ir pajuokaujantis, o kartais – griežtas bei kietas, kaip geležis.

Kurio visa intencija buvo nukreipta tik mokinių labui, o jo vienintelė mintis buvo vien tik sąlygoti malonumą Kūrėjui.

Kai jo kūną atnešė į Mokymo namus, iš visų širdžių prasiveržė baisi rauda, niekas negalėjo susilaikyti.

Netgi patys stipriausi ir tvirčiausi mokiniai visiškai palūžo.

Protas atsisakė susitaikyti su realybe, su šio didžio iš pačių didžiausių žmogaus netektimi.

Visi žinojo – nutrūko reikšminga grandis Kūrėjo darbe...

Į paskutinę kelionę palydėti susirinko milžiniška minia žmonių.

Minia niūrių ir kūkčiojančių žmonių.

Religinių judėjų tarpe buvo žinomas kaip Kūrėjo darbininkas, kuris nebijo jokių sunkumų ir kuriam nėra nieko neįveikiamo.

Buvo žinomas kaip žmogus, kuris visus savo septyniadešimt gyvenimo metų dirbo Kūrėjui virš žmogaus jėgų, praktiškai nesudėdamas bluosto ir kurio visas noras buvo tik padaryti malonumą Kūrėjui.

Buvo žinomas dėl savo pamokų, kurias nenuilsdamai vesdavo po dešimt ir daugiau valandų per dieną.

Buvo žinomas dėl savo nepaprasto genialumo ir begalinio darbštumo.

Buvo žinomas dėl didelio kuklumo ir savo parastumo – su visais elgėsi, kaip draugas, kaip bičiulis, kaip geras tėvas.

Laidotuvių palyda atvyko į Jeruzalę, prie „Menuchot“ kalno ir čia ravas Baruchas buvo palaidotas šalia savo tėvo Baal aSulamo.

Visada stengėsi likti savo tėvo šešėlyje, nei sykio nenorėjo pasipuikuoti savo paties vardu ir tik norėjo atverti tikrą savo tėvo mokymo svarbumą.

Ir netgi po mirties buvo palaidotas šalia savo tėvo, šalia jo kapo sienos, su tuo jam įprastu kuklumu.