kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

השלום בעולם 

Taika Pasaulyje

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                         10.


                                Praktikoje šios keturios savybės neigia viena kitą.



Prie visų šių sunkumų dar prisidėjo ir didelė psichologinė sumaištis.
Iš tikro visos keturios savybės:
gerumas, tiesa, teisingumas ir taika yra kiekviename iš mūsų.

Tačiau šios savybės pas kiekvieną žmogų yra skirtingomis proporcijomis, atsiradusiomis vystymosi ir auklėjimo pasekoje.
Todėl šios savybės konfliktuoja viena su kita ir neigia viena kitą.
Ir jei paimsime „gerumo“ savybę abstrakčioje formoje, tai pamatysime, kad ji neigia visas kitas savybes
Tai reiškia, kad išeinant iš „gerumo“, kitoms savybėms visai nėra vietos pasaulyje.
Išminčiai (Avot 5) taip apibūdino gerumo savybę:
„Kas – mano, tas – tavo, ir kas – tavo, tas – tavo“.
Ir jei visi pasaulio gyventojai elgtųsi pagal šiuos „gerumo“ principus, tada „tiesos“ ir „teisingumo – teismo“ savybės visai prarastų savo aktualumą bei grožį.



Jei kiekvienas žmogus būtų pasirengęs viską nesavanaudiškai atiduoti savo artimui, tada dingtų visos priežastys meluoti ir apgaudinėti kitą žmogų.
Taip pat tada nebūtų jokios prasmės kalbėti apie „tiesą“, nes „tiesa“ ir „melas“ yra surišti kartu.
Todėl, jei nebūtų pasaulyje „melo“, neegzistuotų ir „tiesa“.
Ir visos kitos savybės, atsiradusios tik „tiesos“ sustiprinimui dėl jos silpnumo, taip dingtų iš pasaulio.



Iš tikro „tiesa“ apibrėžiama posakiu:
„Kas – mano, tai – mano, o kas – tavo, tai – tavo“,
neigia „gerumo“ savybę ir visai negali jos „pakęsti“.
Tai reiškia, kad pagal „tiesos“ savybę visai netinka ir nepadoru dirbti bei stengtis už kitą ir dėl kito, nes tai demoralizuoja bei silpnina žmogų, ir pripratina jį išnaudoti savo artimą.
Todėl „tiesos“ savybė tvirtina, jog žmogus privalo kaupti turtą,
kad sunkią valandą „neužkristų“, kaip našta ant draugo pečių.



Ir ne tik tai, tačiau kiekvienas žmogus turi „artimųjų ratą“, kurie pagal „tiesos“ savybę turi pirmenybę už kitus žmones, ir tai yra natūralu.
Todėl, jei žmogus viską atiduoda kitam, t.y. svetimam žmogui,
jis automatiškai apgaudinėja savo „artimųjų ratą“, nes nieko jiems nepalieka.



Taip pat ir „taikos“ savybė neigia „teisingumą“.
Matome, kad visuomenėje būtų taika, turi būti sąlygos, garantuojančios energingiems ir nuovokiems, investuojantiems savo energiją bei intelektą, praturtėti,
o neapsukriems ir tingiems – būti neturtingais.



Tai reiškia, kad energingas žmogus pasiima savo ir tingaus žmogaus dalį, todėl mėgaujasi gražiu ir turtingu gyvenimu.
Iš kitos pusės, neapsukriems bei tinginiams tada nelieka net už ką nusipirkti kasdieninės duonos, ir jie pasilieka „alkani“ ir „nuogi“, tik su didelėmis skolomis


.
Tačiau tai prieštarauja „teisingumui“.
Juk neteisinga taip smarkiai bausti tingų ir neapsukrų žmogų, kuris visai nėra to nusipelnęs.
Ir kuo gi kaltas žmogus, jei Apvaizda neapdovanojo jo energija, nuovokumu ir apsukrumu?
Taip pat, kodėl visuomenė turi jį bausti kentėjimais ir nepritekliais, sunkesniais už mirtį?
Tai reiškia, kad „taikos“ sąlygose nėra „teisingumo“, t.y. „taika“ neigia „teisingumą“.


Ir taip pat „teisingumas“ neigia „taiką“.
Jei sutvarkysime turto paskirstymą pagal teisingumą,
t.y. tingiems ir neapsukriems duosime tokią pat dalį,
kaip energingiems ir apsukriems, pastarieji jokiu būdu nesutiks su tokiu paskirstymu.
Tai reiškia, kad energingi ir apsukrūs „nuvers“ tokią santvarką, išnaudojančią nuovokius ir energingus, bei verčiančius juos stengtis ir išlaikyti silpnus bei tinginius.
Todėl tokioje visuomenėje visai nėra vilties taikai.
Aiškiai matome, kad „teisingumas“ neigia „taiką“.