kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר ד, ה, ו 

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                 4.


Tam, kad suprasti šiuos klausimus ir tyrinėjimus, reikia įsižiūrėti į veiksmo pabaigą, t.y. į kūrimo galutinį tikslą.
Juk neįmanoma suprasti jokio dalyko iš jo vidurio, o tik iš dalyko pabaigos.
Todėl aišku, kad nėra veikėjo be galutinio tikslo, nes tik neturintis „blaivaus proto“, gali atlikti veiksmą be tikslo.
Tačiau yra „gudragalvių“, neigiančių Toros ir priedermių jungą (idėją) ir teigiančių, kad Kūrėjas sukūrė realybę ir paliko ją likimo valiai, be priežiūros.
Ir jie teigia, kad dėl sukurtų kūrinių niekingumo, nepritinka Kūrėjui iš savo „aukštybės“ rūpintis menkavertėmis ir niekingomis kūrinių reikmėmis.
Tačiau tokie pasakymai neturi protingo pagrindo, juk negalima vertinti mūsų „niekingumo“ ir „žemumo“, prieš tai neįvertinant, ar mes patys padarėme save tokiais sugadintais.


Todėl, jei mes žinome, kad mus sukūręs Kūrėjas yra „tobulumo viršūnėje“,
ir būtent jis padarė mūsų kūnus su visais dabar egzistuojančiais gerais ir blogais polinkiais.
Juk tobulam „Meistrui“ negali išeiti sugadintas ir niekingas „gaminys“, tačiau kiekvienas „gaminys“ liudija apie „Meistro“ sugebėjimus.
Ir kuo yra kaltas blogai pasiūtas rūbas, jei siuvėjui nepasisekė jo pasiūti?


Šią problemą gerai atspindi pasakojimas iš Talmudo (Taanit).
Keliavo kartą rabi Elazaras rabi Šimono (knygos Zohar autoriaus) sūnus ir sutiko žmogų, kuris buvo labai subjaurotas.
Pasakė rabi Elazaras: „Koks subjaurotas šis žmogus“.
Atsakė jam tas žmogus:
„Eik ir pasakyk Meistrui, kuris mane padarė, koks subjaurotas indas, kurį Tu padarei“.


Lygiai taip ir tie „gudragalviai“, neigiantys Toros ir priedermių „jungą“ (idėją), sako, kad dėl mūsų „žemumo“ ir „niekingumo“ nepritinka Kūrėjui rūpintis mumis, todėl Jis mus paliko...
Tačiau tokiais pasakymais jie tik parodo savo proto ribotumą.
Įsivaizduok, jei tu sutiktum tokį žmogų, kuriam būtų pasisekę sukurti kūrinius, kurie visą gyvenimą vien tik vargtų ir kentėtų.
Ir ne tik, bet po sukūrimo šis „meistras“ būtų palikęs savo kūrinius likimo valiai, visai nesirūpindamas jais, kad nors truputį jiems padėti jų „varguose“.
Su kokia panieka tu žiūrėtum į tokį „meistrą“?
Ir argi galima taip pagalvoti apie Įgalinantį mūsų realybės egzistenciją,
kuris yra Palaimintas ir Išaukštintas?



                                                                         5.


Todėl paprasta logika reikalauja gilesnio supratimo, nei dalykas atrodo iš išorės.
Tai reiškia, kad viskas yra atvirkščiai – iš tikro mes esame kūriniai labai geri ir išaukštinti.
Tokie, kad nėra ribų mūsų svarbumui, t.y. mes esame lygiai tokio paties lygio,
kuris atitinka mus padariusį „Meistrą“.

Juk nors ir menkiausias trūkumas, esantis mūsų kūnuose, po visų „išvedžiojimų“ ir samprotavimų, galiausiai krenta ant pačio Kūrėjo, t.y. ant to, kuris sukūrė mus, ir visus mūsų gerus bei blogus polinkius.
Juk akivaizdu, jos Jis sukūrė mus, o ne mes patys.
Todėl Jis iš anksto numatė visus procesus ir pasekmes, kurios tik gali išplaukti iš mūsų prigimties ir visų polinkių.
Tai ir yra tas dalykas apie kurį kalbėjome, kad reikia žiūrėti į „veiksmo pabaigą“, nes tik tada galima viską suprasti.
Apie tai sakoma:
„Nerodyk kvailiui darbo „vidurio“, t.y. kai darbas yra tik įpusėtas“.


                                                                   6.


Kaip moko išminčiai, kad Kūrėjas sukūrė pasaulį, tam kad padaryti malonumą kūriniams (Ec Chaim).
Ir čia mes turime labai atkreipti dėmesį, juk tai ir yra galutinė pasaulio sukūrimo mintis ir veiksmas.
Todėl, jei pasaulio sukūrimo mintis buvo padaryti malonumą kūriniams,
tada būtinai reikėjo sukurti sielose didelį „norą gauti“ tai, ką joms paruošė Kūrėjas.
Tai reiškia, kad malonumo dydis yra matuojamas pagal noro jį gauti dydį, t.y., kuo noro gauti malonumą dydis yra didesnis, tuo ir gaunamo malonumo dydis bus didesnis.
Ir atvirkščiai – kuo noras gauti malonumą bus mažesnis, tokiu dydžiu sumažės ir pats malonumas.
Iš tikro pati kūrimo mintis reikalauja sielose sukurti milžinišką noro gauti dydį, atitinkantį tą malonumą, kurį paruoše sieloms „Visa Galintis“.
Juk didelis malonumas visiškai atitinka noro šį malonumą gauti dydį.