kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ככל שאדם מבין שלשם שמים הוא דבר חשוב, האמת - שהקיום שלא לשם שמים הוא חשוב הרבה יותר. רב ברוך אשלג ע''ש בעל הסולם. Kiek žmogus supranta, kad Toros vykdymas „Dangaus vardu“ yra labai svarbus dalykas, iš tikro Toros vykdymas (pradžioje) ne „Dangaus vardu“ yra žymiai svarbesnis dalykas. (Ravas Baruchas Ašlagas Baal Sulamo vardu).

מאמר לסיום הזוהר ה, ו  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                   5.


Ir koks gi yra žmogaus, nusipelniusio ateiti į „susiliejimą“ su Palaimintu Kūrėju, šlovingumas ir privalumas?
Apie tai nėra paaiškinta jokioje vietoje, tačiau tik su subtiliomis užuominomis.
Todėl kad paaiškinti šiuos dalykus savo straipsnyje, aš turiu šiek tiek atverti,
kiek tai yra būtina, todėl paaiškinsiu pavyzdžio pagalba.


Iš tikro kūnas su savo organais yra vienybėje,
ir apsikeičia su kiekvienu organu mintimis bei jausmais.
Ir jei kūnas mano ir jaučia, kad kuris tai jo organas gali atnešti visam kūnui naudą ar malonumą, tas organas iškart tai sužino ir atlieka viską, kad tai įvykdyti.
Taip pat, jei koks organas galvoja ir jaučia, kad jis randasi blogoje, nepatogioje būsenoje,
tas mintis ir jausmus iškart sužino visas kūnas,
ir „perveda“ šį organą į patogią bei gerą būseną.
Tačiau, jei atsitinka taip, kad koks tai organas „atitrūksta“ nuo kūno,
tada jie – organas ir kūnas, pasidaro dviem atskiromis „valdžiomis“.


Iš tikro tada visas kūnas jau nežino šio atskirto organo poreikių,
ir taip pat organas nežino kūno minčių,
kad galėtų aptarnauti ir būti naudingas kūnui.
Tačiau, jei ateitų „gydytojas“ ir „prijungtų“organą kaip seniau,
tada šis „organas“ vėl galėtų sugrįžti ir bendrai žinoti viso kūno poreikius bei mintis.
Iš kitos pusės, taip pat ir visas kūnas vėl galėtų žinoti šio atskiro organo poreikius.


Pagal šį pavyzdį galime suprasti ir žmogaus, nusipelniusio „susilieti“ su Palaimintu Kūrėju, šlovingumą ir privalumą.
Kaip jau aiškinau „Įvade į knygą Zohar“ (9 sk.),
kad siela yra „švytėjimas“,
išeinantis iš Kūrėjo esmės (Acmuto).
Ir šis „švytėjimas“ atsiskyrė nuo Palaiminto Kūrėjo dėka to,
kad Kūrėjas „aprengė“ sielą į „norą gauti“.
Tai reiškia, kad ši kūrimo mintis – „suteikti malonumą kūriniams“,
sukūrė kiekvienoje sieloje norą gauti šį malonumą.
Todėl šis „noro gauti“ formų skirtumas „atskyrė“ sielą nuo Kūrėjo esmės (Acmuto),
ir padarė ją, kaip atskirą dalį.


Iš tikro kiekviena siela, prieš savo sukūrimą, buvo įjungta į Kūrėjo esmę (Acmuto).
Tačiau su sukūrimu, t.y. su naujos prigimties – „noro gauti“ malonumą „įdiegimu“ joje,
siela įgavo „formų skirtumą“, ir atsiskyrė nuo Palaiminto Kūrėjo,
kuris visas tik „sąlygojimas“.
Juk, kaip jau aiškinome, „formų skirtumas“ dvasingume atskiria, kaip kirvis materialume.


Todėl dabar siela yra visiškai panaši į „atkirstą“ ir „atskirtą“ nuo kūno organą,
kai prieš atskyrimą „kūnas“ su „organu“ sudarė vieną visumą,
bei keitėsi vienas su kitu mintimis ir jausmais.
Tačiau, kai „organas“ buvo „atkirstas“ nuo kūno, pasidarė juose dvi skirtingos „valdžios“.
Ir todėl dabar vienas jau nežino kito minčių bei poreikių.
Iš tikro, kai siela „apsirengė“ mūsų pasaulio kūnu, nutrūko visi, anksčiau buvę ryšiai su Palaiminto Kūrėjo esme (Acmuto).
Ir dabar tai, kaip dvi atskiros „valdžios“.


                                                                6.


Dabar tampa aiškus visas žmogaus, nusipelniusio vėl susijungti su Kūrėju, šlovingumas ir privalumas, kai žmogus nusipelno „formų sutapimo“ su Palaimintu Kūrėju.
Tada žmogus Toros ir priedermių jėgos dėka „apverčia“ jame įdiegtą „norą gauti“,
kuris atskyrė jį nuo Kūrėjo esmės (Acmuto), į „norą sąlygoti“.
Ir visi žmogaus veiksmai yra tik sąlygoti bei atnešti naudą artimui,
ir tai formų su Kūrėju sutapimas.
Todėl, kaip iš pavyzdžio, žmogus šį kadaise „atkirstą“ nuo kūno „organą“,
vėl „sujungia“ su „kūnu“.
Ir dabar „organas“ vėl sužino bendras „kūno“ mintis, kaip žinojo dar prieš „atsiskyrimą“.


Taip yra ir su siela, kai siela įgauna formų su Kūrėju sutapimą,
ji vėl sužino Kūrėjo mintis.
Kaip žinojo dar prieš atsiskyrimą, dėl „formų skirtumo“ priežasties.
Iš tikro tada išsipildo parašymas:
„Pažink savo tėvų Kūrėją“,
o siela nusipelno tobulo pažinimo, ir „dieviškos išminties“.
Ir tada žmogus nusipelno visų Toros paslapčių, nes Kūrėjo mintys yra Toros paslaptys.


Tai, ką pasakė rabi Meiras:
„Kiekvienas, besimokantis Toros „lišma“, nusipelno daug dalykų, ir yra atveriamos jam Toros paslaptys ir „skoniai“, ir žmogus tampa, kaip stiprėjantis šaltinis“ (Avot 6).
Kaip ir sakėmė, kad užsiėmimu Tora „lišma“ dėka, žmogaus noras tampa – tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui, ir žmogus visai negalvoja apie savo naudą.
Tada jam yra galimybė ir garantija „susilieti“ su Palaimintu Kūrėju,
t.y. ateiti į „formų sutapimą“,
ir visi žmogaus veiksmai tampa – tik atnešti naudą artimui, o ne sau.
Tai reiškia, kad žmogaus veiksmai pasidaro kaip Kūrėjo,
kurio visa esybė tik sąlygoti ir daryti gera žmonėms.
Ir tada žmogus vėl sugrįžta į „susiliejimą“ su Kūrėju,
kaip siela buvo, dar prieš jos sukūrimą.
Todėl žmogus nusipelno daug dalykų, t.y. Toros paslapčių ir skonių,
bei tampa, kaip „stiprėjantis šaltinis“,
nes „anuliavo“ save (savo valdžią), kaip prieš sukūrimą.