kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

הקדמה לספר הזהר ז, ח, ט  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                7.


Dabar galime visiškai pilnai suprasti Antrą tyrinėjimą.
Tyrinėjome, kas gi tai per realybė, kad apie ją būtų galima spręsti, jog ji nėra „įjungta“ į Kūrėją? Taip, kad apie ją būtų galima pasakyti, jog tai yra visai naujas kūrinys „egzistencija iš niekur“ (ješ mi ajin)?
Tačiau dabar, kai pilnai išsiaiškinome kad kūrimo mintis yra padaryti gera kūrininijai, kūriniuose būtinai turėjo būti sukurtas didelis „noras gauti“ šį gerumą ir malonumą.
Tai reiškia, kad būtent tik šis „noras gauti“ iš tikro ir nėra įjungtas į Kūrėjo esybę, kol nebuvo sukurtos sielos.
Nes iš ko gi Kūrėjas galėtų gauti?


Iš tikro Kūrėjas sukūrė naują dalyką, kurio nėra visai Jame.
Taip pat iš kūrimo minties yra suprantama, kad be šito „noro gauti“, daugiau nieko kito nereikėjo sukurti.
Tai reiškia, kad šio naujo kūrinio, t.y. „noro gauti“ Kūrėjui visiškai pakanka, kad galėtų įvykdyti kūrimo mintį, tą mintį, kurią sugalvojo dėl mūsų, t.y. „užpildyti“ mus malonumu.


Ir visas kūrimo minties realizavimas, t.y. visų rūšių „gerumai“, kuriuos Kūrėjas paruošė mums, tiesiogiai išeina iš Jo esmės.
Tai reiškia, kad Kūrėjui nėra reikmės šiuos „gerumus“ sukurti „iš naujo“, nes visa tai į „norą gauti“ sielose ateina iš Kūrėjo esybės „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Todėl tampa visiškai absoliučiai aišku, kad visa naujos kūrinijos „materija“ nuo pradžios iki pabaigos, tai tik – „noras gauti“ (racon lekabel).



                                                                      8.


Ir dabar atėjome prie Trečio tyrinėjimo, kurį mums pateikė kabalistai, supratimo.
Stebėjomės, kaip galima pasakyti pasakyti apie sielas, kad jos yra „Kūrėjo dalis iš viršaus“.
Ir sulygino tai su akmeniu, atskeltu nuo „kalno uolos“, kad nėra skirtumo tarp jų, t.y. siela (akmuo) yra „dalis“, o Kūrėjas (kalno uola) yra „viskas“.
Taip pat sakėme, jei „akmuo“ yra atskeltas nuo „kalno uolos“, tai reikėjo padaryti su kažkokiu specialiu „kirviu“ (įrankiu).
Tačiau, kaip galima taip sakyti apie Kūrėjo esmę?
Iš tikro, kieno pagalba sielos buvo „atskirtos“ nuo Kūrėjo, ir „išėjo“ iš Jo esmės, taip kad taptų kūriniais?


Tačiau iš to, kas pasakyta yra aišku, kad kaip kirvis atskelia ir atskiria materialume, taip „formų skirtumas“ atskiria dvasingume, ir padalina į dvi dalis.
Pavyzdžiui, kai du žmonės myli vienas kitą, sakoma, kad jie yra „susijungę“ vienas su kitu į vieną kūną.
Ir atvirkščiai, jei jie nekenčia vienas kito, sakoma, kad jie yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę rytai nuo vakarų.
Ir čia nekalbama apie materialų atstumą, bet turima mintyje „formų sutapimą“ tarp jų.
Iš tikro, jei vienas myli tai, ką myli kitas ir nekenčia to, ko nekenčia kitas, skaitosi, kad žmonės myli vienas kitą, ir yra „susijungę“ vienas su kitu.


Tačiau, jei tarp jų yra koks tai „formų skirtumas“, t.y. jei vienas myli kokį tai dalyką, nežiūrint į tai, kad draugas to nekenčia, būtent tuo „formų skirtumo“ dydžiu jie nekenčia vienas kito, ir yra nutolę vienas nuo kito.


Ir jei du žmonės turi visiškai priešingus požiūrius – „formas“, t.y. tai ką myli vienas, viskas yra kito nekenčiama, ir tai ką vienas nekenčia, viskas yra kito mylima, tada šie žmonės yra nutolę vienas nuo kito, kaip nutolę „rytai nuo vakarų“ – nuo vieno galo iki kito.


                                                              9.


Matome, kad dvasingume „formų skirtumas“ veikia kaip „atskiriantis kirvis“ materialume.
Ir nuotolis tarp dvasinių objektų priklauso nuo „formų skirtumo“ dydžio.
Kaip jau sakėme, kad sielose buvo įdiegtas noras gauti malonumą, ir šios „formos“ visai nėra pas Kūrėją, nesח''ו (neduok dieve) iš Jis galėtų gauti?
Todėl šis „formų skirtumas“, kurį įgavo sielos, atskiria jas nuo Kūrėjo, kaip pavyzdyje su kirviu, atskeliančiu „akmenį“ nuo „kalno uolos“.
Iš tikro šiuo „formų skirtumu“ sielos „išėjo“ iš Kūrėjo esybės ir atsiskyrė nuo Jo, kad taptų kūriniais.


Tačiau viskas, ką sielos gauna iš Kūrėjo, viskas išeina iš Kūrėjo esmės „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Todėl šviesa, kurią sielos gauna iš Kūrėjo į savo „indą“, t.y. į „norą gauti“, visai nesiskiria nuo Kūrėjo esmės.
Tai reiškia, kad sielos šią šviesą gauna tiesiai iš Kūrėjo esmės – „egzistencija iš egzistencijos“ (ješ mi ješ).
Todėl visas skirtumas tarp Kūrėjo esmės ir sielų tik tai, kad sielos yra tik „dalis“ iš Kūrėjo esmės.
Ir tas šviesos „dydis“, kurį gavo sielos į savo „indą“, t.y. „norą gauti“, jau yra atskirtas nuo Kūrėjo.
Tai reiškia, kad ši šviesos „dalis“ jau turi „bendrą formą“ su „noru gauti“ (racon lekabel), ir yra žinoma, kad „formų skirtumas“ daro šviesą – „dalimi“.


Iš tikro „formų skirtumo“ dėka šviesa „išėjo“ iš aspekto „visas“ ir tapo „dalimi“.
Todėl visas skirtumas tarp Kūrėjo esybės ir sielų, tik tas, kad sielos („atskeltas akmuo“) yra tik „dalis“, o Kūrėjas („Kalno uola“) yra „viskas“.
Ir įsižiūrėk labai įdėmiai, nes nebegalima giliau leistis į šitą išaukštintą „vietą“.