kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר הזהר י, יא 

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                               10.


Ir dabar mums atsivėrė galimybė suprasti Ketvirtą tyrinėjimą.
Tyrinėjome, kaip galima, kad Kūrėjo šventumas įgalintų „nešvarumo“ ir klipot sistemos egzistavimą?
Juk žinome, kad ši sistema nutolusi nuo Kūrėjo šventumo nuo vieno krašto iki kito.
Kaip gali būti, kad Kūrėjo šventumas palaikytų ją ir duotų jai egzistenciją?


Iš tikro pradžioje reikia suprasti „nešvarumų“ ir klipot realybės esmę.
Ir žinok, kad klipot, tai tik labai didelis noras gauti.
Kaip sakėme, kad tai ir yra sielų esmė, pagal jų sukūrimo pobūdį,
nes sielos yra pasirengusios gauti visą „užpildymą“, kuris yra kūrimo mintyje.
Tačiau šis „užpildymas“ negali sielose pasilikti tokia (egoistinio gavimo) forma,
nes jei šis „užpildymas“pasiliktų tokia forma sielose,
jos būtų priverstos likti atskirtos nuo Kūrėjo.
Juk „formų skirtumas“ atskirtų jas nuo Kūrėjo.
Ir šio ištaisymo užduotis yra „uždėta“ ant sielų „indų“ , t.y. „norų“.


Todėl Kūrėjas šiam tikslui ir sukūrė visus pasaulius,
bei padalino juos į dvi sistemas.

Ir tai paslaptis:
„Tai prieš tai padarė Kūrėjas“ (Kohelet 7 – 14).
Tai reiškia, kad keturi „šventumo“ pasauliai Acilut, Brija, Jecira, Asija yra priešais keturis
A – B – J – A „nešvarumo“ ir klipot pasaulius.
Iš tikro Kūrėjas „šventumo“ A – B – J – A pasaulių sistemoje įdiegė norą sąlygoti,
ir visiškai pašalino „norą gauti sau“.


Ir šį „norą gauti sau“ Kūrėjas įdiegė į „nešvarumų“ ir klipot A – B – J – A pasaulių sistemą.
Todėl, dėl šio noro „nešvarumų“ sistema yra atskirta nuo visų „šventų“ pasaulių ir nuo Kūrėjo.
Iš tikro klipot ir taip pat, sekantys paskui klipot nusidėjėliai, vadinami „mirusiais“.
Kaip pasakė išminčiai:
„Nusidėjėliai dar savo gyvenime vadinami mirusiais“.
Tai yra todėl, kad „noras gauti dėl savęs“, įdiegtas juose,
yra priešingas Kūrėjo „šventumui“.
Todėl šis egoistinis noras atskiria nusidėjėlius ir klipot nuo „Gyvybių gyvybės“,
t.y. jie yra nutolę nuo Kūrėjo nuo vieno krašto iki kito.
Juk Kūrėjo esybėje nėra visai „gavimo“ aspekto, o vien tik „sąlygojimas“.


Iš kitos pusės, pas klipot nėra visai „sąlygojimo“ aspekto, o vien tik „gavimas sau“, t.y. gavimas savo mėgavimuisi.
Tai reiškia, kad nėra realybėje didesnės priešingybės už šią.
Taip pat jau sakėme, kad dvasinis „nuotolis“ prasideda nuo trupučio „skirtumo formose“ (savybėse) ir užsibaigia visiška priešingybe.
Todėl klipot nutolimas nuo šventumo yra visiškas, iki paskutinės dalelės.



                                                                          11.


Ir nusileido pasauliai iki mūsų materialios realybės,
t.y. iki tos „vietos“, kur gali egzistuoti „kūnas“ ir „siela“,
taip pat „sugadinimo“ ir „ištaisymo“ laikas.
Tai reiškia, kad „kūnas“, kuris yra „noras gauti“ tik sau,
išplaukia iš kūrimo minties šaknies.
Iš tikro „kūnas“ nuo gimimo praeina pro „nešvarių“ pasaulių sistemą, kaip parašyta:
„Žmogus gimsta laukiniu asilu“ (Jobas 11 – 12),
ir šios sistemos įtakoje būna iki „trylikos metų“ (dvasinė pakopa).
Ir tai – „sugadinimo laikas“.


Tačiau nuo „trylikos metų“ (dvasinė kategorija) ir toliau,
užsiėmimo priedermėmis dėka,
ir šiuo užsiėmimu besistengdamas suteikti malonią dvasią Kūrėjui,
žmogus pradeda „ištyrinti“ jame įdiegtą „norą gauti“ sau,
ir palengva „apversti“ jį į sąlygojimą.
Todėl šiuo užsiėmimu žmogus pritraukia „šventą sielą“ iš jos „šaknies“ kūrimo mintyje.
Tai reiškia, kad tada siela „praeina“ pro „šventų“ pasaulių sistemą, ir apsirengia kūne.
Ir tai – „ištaisymo laikas“.


Taip pat ir toliau žmogus pasiekia ir įsigyja vis naujas „šventumo pakopas“,
kurios yra kūrimo mintyje Ein Sofe.
Ir šios pakopos padeda žmogui „apversti“ jame esantį „norą gauti“ sau,
kad visas žmogaus noras būtų tik suteikti „malonią dvasią“ Kūrėjui.
Todėl tuo žmogus įgyja formų su Kūrėju sutapimą, nes gavimas tam,
kad sąlygotum, skaitosi, kaip „visiškas sąlygojimas“.


Kaip parašyta Talmude, Kidušin:
Jei nuotaka yra duodama svarbiam žmogui,
jis sako, kad „ji yra pašventinta“.

Tai reiškia, kad jaunikio „gavimas“, tam kad suteikti nuotakai malonumą,
skaitosi kaip „sąlygojimas“ nuotakai,
t.y. kaip jos pačios „gavimas“.


Iš tikro taip žmogus nusipelno absoliutaus „susiliejimo“ su Kūrėju,
nes dvasinis „susiliejimas“ pasiekiamas „formų sutapimu“.
Kaip išminčiai klausia:
„Kaip galima susilieti su Kūrėju?
Ir atsako:
Susiliek su Jo savybėmis“.
Ir tuo žmogus pasidaro vertas gauti visą gerumą, malonumą ir pilnumą, kuris yra „sukūrimo mintyje“.