• „Toks bus raupsuoto (žmogaus) įstatymas, jo išsityrinimo dieną, jis turi būti nuvestas pas koheną. Ir išeis kohenas iš stovyklos, ir apžiūrės kohenas, ir štai – išgijo raupsuotas nuo savo raupsų“ (Vajikra 14 – 2, 3).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I.M.Lav

Sukot šventės maldų tvarka

Pirmos šventės dienos „Maariv“ – įprasta šventinė malda.

Po „Šma“ skaitymo, prieš „Amida“ visa bendruomenė kartu su chazanu sako: „Ir pasakė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio sūnums“.

Yra pasakoma šventinė „Amida“, kurios centrinis palaiminimas prasideda „Tu išrinkai mus“ ir baigiasi „Palaimintas Tu, Kūrėjau, pašventinęs Izraelį ir švenčių laiką!“

Po „Aleinu“ ir po „Kadišo“ visi sveikina vienas kitą su švente.

Yra priimta sakyti: מועדים לשימחה Moadim le simcha! („Šventės linksmumui!”) ir atsakyti: חגים וזמנים לששון  „Chagim uzmanim lesason!“ („Šventės ir švenčių laikas džiaugsmui!”) ir tada visi išsiskirsto namo tam, kad įvykdytų palapinės priedermę. 

Namų šeimininkė uždega žvakes (nuo ugnies, uždegtos dar dieną), ir pasako du palaiminimus: „...uždegti šventines žvakes“ ir „šeechejanu“. 

Pageidautina, kad žvakės būtų uždegtos palapinėje, o žvakidės pasiliktų ten iki pirmos šventinės dienos pabaigos.

Jeigu tai neįmanoma, šeimininkė uždega žvakes namie, nes ji pati yra laisva nuo priedermės sėdėti palapinėje. 

Įeinant į palapinę trapezai, yra pasakomas palaiminimas: „Štai aš esu pasirengęs įvykdyti palapinės priedermę, kurią prisakė mums Kūrėjas, tebus palaimintas Jo vardas... Suteik man galimybę sėdėti, pasislėpus po Tavo šešėliu... atsiųsk mums gerovę šiais metais, ir leisk mums ilgus metus gyventi šioje žemėje, šventoje žemėje, tarnaujant Tau ir bijant Tavęs“.

Tada pakviečiami „ušpizin“: pirmą kartą – Abrahamas, pirmasis iš jų, po ko šeimos galva atlieka „Kidušą. 

„Kidušas“, kuris atliekamas vakare, šventės išvakarėse, yra sudarytas iš keturių palaiminimų: „Kuriantis vynuogės vaisių“, „Pašventinantis Izraelį ir teisuolių laikus“, „...pašventinęs mus Savo priedermėmis ir liepęs gyventi palapinėje“ ir „Šeechejanu“.

Į „Birkat amazon“ po trapezos yra įtraukiamas „Jaale vejavo“, ir taip daroma taip pat chol-amoed metu), o taip pat prieš pat pabaigą: „Gailestingas - Jis atstatys mums krentančią Davido palapinę“.

Sekantį rytą rytinėje „Amidoje“ vidurinysis palaiminimas pasibaigia žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.

Jei pirma Sukot diena sutampa su Šabatu, tada sakoma: „Pašventinantis Šabatą, Izraelį ir švenčių dienas“. 

Kiekvieną iš septynių šventės dienų, po „Šacharito“ „Amidos“ yra skaitomas pilnas Halelis.

Kiekvieną iš tų dienų, išskyrus Šabatą, tuo metu, kai yra skaitomas Halelis, rankose yra laikoma „arba minim“ ir atliekami nustatyti judesiai šešiose vietose:

1. kai yra ištariama frazė: „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina!“;

2. kai ištariama: „Tegul pasakys tai Izraelis – nes amžina Jo malonė“;

3. ir 4. ties žodžiais „O, Kūrėjau, išgelbėk mus“ (du kartus);

5. ir 6. ties žodžiais „Dėkokite Kūrėjui, nes Jis geras, nes Jo malonė amžina“ (dukart).

Halelis sakomas būtinai stovint, prieš skaitymą ir po jo, yra pasakomi palaiminimai: „...skaityti Halelį“ ir „Karalius garbinamas šlovinimo maldose“. 

Tam, kad suteikti Halelio skaitymui didesnį šventiškumą, priimta atskiras jo ištraukas dainuoti choru pagal melodijas, kurios yra priimtos skirtingose bendruomenėse.

„Hošana“

Ypatinga malda, skaitoma tik Sukot metu – tai „Hošana“.

Vienose bendruomenėse ji skaitoma po „Halelio“, kitose – pačioje rytinės maldos pabaigoje, po „Musafo“. 

Atidaromas „aron kodeš“ ir išimamas Toros ritinys.

Tas, kam suteikta garbė jį išimti, atsistoja ant „bimos“ sinagogos viduryje, rankose laikydamas ritinį. 

Chazanas pradeda dainuoti keturis kreipimusis į Kūrėją, prasidedančius žodžiais הושענה hoša na, kurie tapo maldos pavadinimu.

Visi besimeldžiantieji kartoja iš paskos:
Hoša na – „Mes meldžiame: išgelbėk mus dėl Savęs paties, Kūrėjau, išgelbėk mus!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Išgelbėtojau mūsų!“
„...Išgelbėk mus dėl Savęs paties, Linkintis mums gero!“

Chazanas nulipa nuo „bimos“, laikydamas rankose „arba minim“, ir pradeda eiseną. Prie jo prisijungia visa bendruomenė, kiekvienas laikydamas savo „arba minim“.

Besimeldžiantieji padaro ratą ir eina aplink „bimą“, dainuodami maldas – kiekvieną dieną vis kitą (pagal „machzorą).

Tose maldose išsakomi prašymai Kūrėjui, kurie yra svarbūs tiek asmeniškai, tiek ir liečiantys visos tautos gerovę.

Kai baigiamas ėjimas aplink „bimą“, Toros ritinys grąžinamas atgal į „aron kodeš“. 

Toros skaitymas

Pirmąją šventės dieną Toros skaitymo ceremonijai išimami du ritiniai.

Iš pirmojo skaitoma ištrauka iš knygos Vaikra, 22 dalies, ir skaitymui yra pakviečiami penki žmonės (o jei tą dieną Šabatas, tada – septyni žmonės).

Šioje ištraukoje minimos visos Izraelio šventės - tame tarpe ir Sukot su visomis jos priedermėmis. 

Tada antras ritinys dedamas šalia pirmojo ir sakomas „Chaci-kadiš“, pakeliamas pirmas ritinys ir parodomas visiems susirinkusiems, o tada iš antrojo ritinio skaitoma ištrauka apie aukojimus, kurie buvo atliekami tą dieną Šventykloje (Bemidbar 29). Tai ištrauka „maftir“.

„Haftara“ paimta iš pranašo Zacharijo knygos (14 skyrius), kuri pasakoja apie Sukot šventę „dienų pabaigoje“, o tada maftiras pasako tam tikrus palaiminimus, paskutinis kurių turi jau minėtą pabaigą: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“. 

Chol-amoed dienomis išimamas tik vienas Toros ritinys ir Toros skaitymui kviečiami tik keturi žmonės (kaip per roš-chodeš).

Visiems keturiems yra skaitoma ta pati ištrauka, kurioje vardinami aukojimai, kurie tą dieną buvo atliekami Šventykloje (kiekvienas jų prasideda dienos įvardijimu: „antrą dieną...“, „trečią dieną...“ ir t.t.

Sukot šventės „Musaf“ – įprastas šventinis „Musaf“, kuriame minima „Sukot šventė“, „mūsų linksmybės laikas“ ir aukojimai, skirti konkrečiai dienai.

Kaip ir „Šacharit“, „Musafas“ sudarytas iš septynių palaiminimų, iš kurių vidurinis baigiasi žodžiais: „Pašventinantis Izraelį ir švenčių dienas“.  

Po rytinės maldos, pirmąją Sukot dieną, savo palapinėje yra atliekamas labai trumpas „Kidušas“: „Ir pranešė Moše apie Kūrėjo šventes Izraelio tautai. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, kuriantis vynuogės vaisių [arba „pagal Kurio žodį viskas atsirado“]. Palaimintas Tu, mūsų Kūrėjau, Visatos Valdove, pašventinęs mus savo priedermėmis ir prisakęs mums sėdėti palapinėje!“. 

Šios dienos „Mincha“ panaši į Šabato „Minchą“, o jei tą dieną – Šabatas, tai „Minchos“ metu taip pat skaitoma Tora. 

„Maariv“ baigiantis pirmajai šventės dienai – kaip „Maariv“ baigiantis Šabatui: „Šmone esre“ maldoje pridedama „avdala“.

Reikia tik nepamiršti perskaityti intarpą „Jaale vejavo“!.

„Avdala“, atliekama palapinėje – trumpesnė, už tą, kuri atliekama pasibaigus Šabatui: joje nėra palaiminimų maloniam kvapui ir ugniai.

Tačiau jei pirma Sukot diena sutapo su Šabatu, tada yra atliekama įprasta pilna „avdala“. 

Chol-amoed

„Avdala“ baigiantis pirmajai šventės dienai įveda į šventinius šiokiadienius – chol-amoed.

Pačiame Izraelyje chol-amoed trunka penkias dienas, už Izraelio ribų – šešias.

Mišnos traktate Avot rabi Eliazaras Hamodai sako, kad tas, kuris nepaiso šventinių šiokiadienių (chol-amoed), praranda savo dalį ateinančiame pasaulyje, ir jam nepadės netgi įvykdytos priedermės ir atlikti geri darbai.

Rabi Eliazaras Hamodai turi omeny tą, kuris tomis dienomis elgiasi taip pat, kaip ir kasdien.

Tiesa, šiomis dienomis nėra uždrausta dirbti, tačiau leidžiami tik tie darbai, kurie skirti šventėms reikmėms, arba darbai, kurių neatlikimas gali sukelti didelius nuostolius.

Be to, chol-amoed reikia pagerbti šventiškai apsirengiant, ruošiant šventines trapezas ir stengiantis, kad visi šeimos nariai jaustų tikrą šventinę nuotaiką. 

Kai Jeruzalėje stovėjo Šventykla, chol-amoed dienos buvo tas laikas, kai visas Izraelis keliaudavo į Šventyklą, kad praleisti šventę Jeruzalėje.

Šiais laikais priimta atminimui apie tai keliauti į Jeruzalę ir eiti melstis prie Raudų Sienos. 

„Akhel“

Šventyklos laikais Sukot šventės metu buvo vykdoma dar viena Toros priedermė: kartą per septynerius metus, pasibaigus šmita metams (tai yra pirmais septynių metų ciklo metais) visa tauta susirinkdavo Jeruzalėje Sukot šventei – ne tik vyrai, bet ir moterys, ir netgi maži vaikai (skirtingai nuo įprasto keliavimo į Šventyklą, kurį atlikdavo tik vyrai).

Ir Izraelio Karalius visai liaudžiai skaitydavo penktąją Toros knygą – Dvarim, dar vadinamą Mišne-Tora. Šis visaliaudinis susirinkimas vadinosi הקהל „Akhel“. 

Šiais laikais chol-amoed dienos skiriasi tuo, kad jų metu nededamas „tfilinas“ (kaip per Šabatą ir šventes), „Amidoje“ ir „Birkat amazon“ yra įterpiamas „Jaale vejavo“, o „Šacharito“ metu perskaitomas pilnas „Halelis“, „Hošana“ maldos ir šventinis „Musafas“.

„Vandens užpylimas“ ir simchat beit ašoeiva

Mišna traktate Roš-ašana pažymima, kad šventės Sukot metu Kūrėjas sprendžia, kiek vandens Jis pasiųs žemei ateinančiais metais: bus lietinga ar, neduok dieve, bus sausra.

Šventyklos laikais egzistavo paprotys atlikti vandens užpylimus ant aukuro – kaip prašymą atsiųsti palaimintus, gausius lietumi metus.

Vanduo iškilmingai buvo semiamas iš Šiloach šaltinio netoli Jeruzalės, atnešamas į Šventyklą ir pilamas ant aukuro.

Pasakė Kūrėjas: pilkite prieš Mane vandenį per šventę – kad Aš palaiminčiau jūsų laukus lietumi. 

Visa vandens užpylimo ant aukuro ceremonija su visomis smulkmenomis aprašyta Talmude, traktate Suka.

Vandens užpylimas buvo lydimas tokio džiaugsmo, kad kilo posakis: „Kas nematė vandens užpylimo ant aukuro linksmybės [שמחת בית השאבה simchat beit ašoeiva], tas nė karto gyvenime nematė linksmybės“.

Mūsų laikais šis linksmumas įgavo formą, primenančią Šventyklos linksmumą: chol-amoed naktimis yra rengiamos šventės, kuriose perskaitomi visi 15 Tehilim skyriai, vadinami „Šventyklos laiptų dainos“ (120-134 skyriai).

Posmas po posmo jie yra dainuojami ypatingais tradiciniais motyvais, o tarp skyrių yra paskelbiama: „Ir džiūgaudami jūs semsite vandenį iš išgelbėjimo šaltinio!“. 

Dainos, šokiai, orkestro garsai, linksmos trapezos – taip yra pažymima simchat beit ašoeiva šiandien.