kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • Ir išėjo Jakovas iš Beer Ševos, ir nuėjo į Charaną. Ir priėjo vietą, ir apsinakvojo ten, nes nusileido saulė, ir paėmė iš vietos akmenų, ir pasidėjo sau po galva, ir atsigulė toje vietoje. (Berešit 28 – 10, 11)
  • !שבת שלום
  • Šabat Šalom!

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Šmini-Aceret ir Simchat Tora


Šmini-Aceret yra savarankiška šventė. Jos metu nesėdima palapinėje, neimama „arba minim“, sakomas palaiminimas „Šeechejanu“ uždegant žvakes ir darant „Kidušą“ po „Maarivo“.

Tačiau Šmini-Aceret savo ruožtu yra Sukot šventės užbaigimas, ir dėl šios priežasties Šavuot kartais vadinama  Aceret: jis taip pat tarsi užbaigia Pesachą.

Tora kalba apie Šmini-Aceret knygoje Vaikra (23 sk.): „Septynias dienas aukokite deginamąją auką Kūrėjui, aštuntą dieną šventas susirinkimas tegul bus pas jus ir aukokite deginamąją auką Kūrėjui. Tai – šventinis susirinkimas  [aceret] – jokio darbo nedirbkite“.

Ir dar sykį knygoje Bemidbar (sk. 29) užsimenama apie tą patį: „Aštuntą dieną šventinis susirinkimas [aceret] tegul bus pas jus – jokio darbo nedirbkite ir aukokite deginamąją auką, deginamąją auką Kūrėjui, teikiančią Jam ypatingą malonumą...“

Pagal tai, kas buvo pasakyta anksčiau apie žodžio עצרת aceret reikšmę, aišku, kad jis išreiškia Kūrėjo meilę Savo tautai.

O midrašas prideda: Kūrėjas norėjo, kad kiekviename metų mėnesyje būtų šventė.

Nisanui Jis padovanojo Pesachą, ijarui – Pesach-Šeni, sivanui – Šavuot.

Tačiau sekantis mėnuo, tamuzas, buvo tas mėnuo, kai Izraelis nusidėjo, pasidarydamas aukso veršį, ko pasekoje buvo sudaužytos įstatymo Lentelės.

Todėl tamuzui Kūrėjas nedavė šventės ir tiek užsirūstino, kad ir sekantys du mėnesiai – avas ir elulis – taip pat liko be švenčių. 

Tačiau kad kompensuotų spragą, tas šventes, kurios buvo skirtos šiems mėnesiams, Kūrėjas atidavė tišrei mėnesiui: Roš-Ašana, pradžioje skirtą tamuzui, Jom-Kipur, skirtą avui, Sukot, skirtą eluliui.

Tačiau tada kur tišrei mėnesio šventė? Jam buvo duota Šmini-Aceret – jo paties šventė.

Už Izraelio ribų Sukot šventei užbaigia ne viena, o dvi šventinės dienos.

Tai dvi skirtingos šventės: Šmini-Aceret ir Simchat-Tora.

O Izraelyje abi šios šventės pažymimos viena diena – 22 tišrei.


Malda apie lietų


Prieš „Musafą“ skaitoma „Izkor“, o po to „Musafe“ pirmą sykį pradedama prašyti Kūrėjo lietaus.

Pradžioje maldoje pašnibždomis sakoma: „priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų“ vietoje „siunčiantis rasą“ (šie žodžiai Izraelio šalyje sakomi visos vasaros bėgyje).

O po to, kai chazanas ima kartoti „Amida“, atveriama „aron kodeš“, ir visa bendruomenė iš paskos chazanui meldžia lietaus.

Prisimenami Abrahamo, Icchako, Jakovo, Moše, Arono ir dvylikos Izraelio giminių nuopelnai, dėl kurių prašoma Kūrėjo atverti lietaus lobynus: „Prisimink protėvį, kuris sekė Tave, kaip vanduo“ – tai Abrahamas; „Prisimink pagimdytąjį po pasiuntinių pasakymo: tegul atneša truputį vandens“ – tai Icchakas; „Prisimink perėjusį su lazda Jordano vandenis“ – tai Jakovas; „Prisimink ištrauktąjį iš papiruso pintinės, iš vandens“ – tai Moše; „Prisimink didįjį šventiką, penkis kartus pasinėrusį į vandenį“ – tai Aronas; „Prisimink dvylika giminių, kurias pervedei Tu tarp prasiskyrusių vandenų“ – tai dvylika Izraelio giminių, perėjusių jūrą išėjime iš Egipto.

Chazanas baigia „Maldą apie lietų“ ir sako: „Nes Tu – Kūrėjas, mūsų Dievas, priverčiantis pūsti vėją ir lyti lietų!“.

Po to jis ištaria tris palaiminimus: „...palaiminimui, o ne prakeikimui; gyvenimui, - o ne mirčiai; sotumui – o ne badui“, o bendruomenė į kiekvieną iš jų atsako: „amen!“


Sielų paminėjimas


Po Toros skaitymo, prieš „Musafą“, priimta melstis už mirusiųjų sielas ir pasižadėti jų atminimui paaukoti labdarai.

Tai daroma per Jom-Kipur, Šmini-Aceret, paskutinę Pesacho ir Šavuot dieną.

Besimeldžiantieji įvardina savo mirusių artimųjų vardus, o tie, kieno tėvai gyvi, tam laikui išeina iš sinagogos. 

Atrodytų, kas sieja sielų paminėjimą su šventine diena?

Tačiau būtent dvasinio pakilimo momentais reikia atsigręžti į tai, kas sukelia sielvartą.

„Savo kraujyje gyvenk“, – pasakė pranašas Jechezkiel.

Tai yra, pačiu krizės momentu mokėk surasti savo sieloje optimizmo šaltinį, vilties šviesą. 


Simchat Tora


Apie šią šventę Tora neužsimena, tačiau Halacha įsako: „...švenčia Toros skaitymo užbaigimo dieną“.

Pagal paprotį šią dieną yra atliekamas „hakafot“ – šventinis ėjimas ratu aplink „bimą“ sinagogoje.

„Hakafot“ atliekamas vakare, po „Maarivo“, ir ryte, po „Halelio“ skaitymo.

Kaip žinoma, Tora yra padalinta į 54 dalis, kiekviena iš jų perskaitoma sinagogoje Šabato metu – taip, kad metų bėgyje perskaitoma visa Tora.

Toros skaitymo ciklo užbaigimo diena, 22 tišrei Izraelyje, arba 23 tišrei už jo ribų – šventė, žinoma pavadinimu  שמחת תורה Simchat-Tora („Toros linksmumas“).

Reikia pastebėti, kad iš tikrųjų Toros mokymasis niekados nesibaigia: tą pačią dieną, kai baigiama skaityti Tora, ji iškart pradedama skaityti iš naujo – nuo pasaulio Sukūrimo - taip prasideda naujas metinis jos skaitymo ciklas.


Chatan Tora Ir Chatan Berešit


Ypatinga priedermė – pakviesti Toros skaitymui tą dieną visus, kurie ateina į sinagogą.

Tuo pačiu taip įvykdomi Toros žodžiai: „Tora, prisakyta mums Moše – Jakovo bendruomenės paveldas“ (Dvarim, 33:4).

Visa Jakovo bendruomenė priėmė Torą, ir todėl kiekvienas judėjas turi į ją visas teises ir kiekvienam judėjui ji uždeda vienodas pareigas. Išminčiai sako: skaityk ne מורשה  moraša („paveldas“ – todėl, kad Tora nepereina „paveldėjimo būdu“, tačiau tenka tik tiems, kurie ja užsiima), o מארסה meorasa („sužadėtoji“).

Tai reiškia, kad kiekvienas judėjas turi elgtis su Tora taip, lyg siektų merginos, kurią myli, ir dėtų visas pastangas tam, kad pasiekti jos atsakymo tuo pačiu.

Todėl priimta tuos, kam tenka garbė užbaigti Toros skaitymo ciklą ir atverti naują, vadinti chatan Tora („Toros jaunikis“) ir chatan Berešit („Sukūrimo jaunikis“).

Ne tik suaugusieji kviečiami skaityti Torą per Simchat-Tora – kviečiami ir vaikai.

Jie apgaubiami vienu „talitu“, tarsi apjungiant juos į vieną visumą, ir po skaitymo priimta sakyti jiems tą palaiminimą, kuriuo kažkada Jakovas apdovanojo savo anūkus Efraimą ir Menaše: „Kūrėjas, siuntęs savo angelą, gelbėjusį mane iš visų bėdų, tegul palaimina šiuos jaunuolius ir tegul apdovanoja juos mano vardu ir mano tėvų Abrahamo ir Icchako vardais ir tegul išplinta jie žemėje, kaip žuvys jūroje“.

Šią dieną iš „aron kodeš“ išimami trys Toros ritiniai: pirmasis – paskutinės savaitinės Toros dalies iki pat jos pabaigos skaitymui, po ko visi esantys pasako:  חזק  חזק  ונתחזק  Chazak, chazak venitchazek! („Tvirtėk, tvirtėk ir būsime tvirti!“).

Tam, kad kiekvienas dalyvaujantis gautų galimybę paskaityti Torą, šią dalį kartoja daug kartų – tačiau ne visą, o iki žodžių „ir Savo išdidume dangus“. 

Po to pakviečiamas „Toros jaunikis“ – paprastai rabinas ar kitas gerbiamas žmogus, žinomas dėl savo pasiekimų Toroje, tada pabaigiamas Toros skaitymas iki jos pabaigos – be to, visa bendruomenė klauso skaitymo stovėdama.

„Ir nebuvo daugiau pranašo Izraelyje panašaus į Moše, su kuriuo Kūrėjas kalbėjo veidu į veidą, kuris būtų įvykdęs panašius stebuklus ir ženklus, kuriuos Kūrėjas pasiuntė jį įvykdyti Egipte faraonui, ir visiems jo tarnams, ir visai šaliai; panašių stipria ranka ir kiekvienu didžiu stebuklu, kuriuos įvykdė Moše viso Izraelio akyse“.

Po frazės chazak, chazak venitchazek Tora pakeliama kitaip, nei visus metus: trys teksto stulpeliai, matomi ritinyje, atsukami ne į pusę to, kas kelia Torą, o į bendruomenės pusę, ir pasukama iš eilės į visas puses – kad įvykdyti Toros žodžius „viso Izraelio akyse“.

Po to imamas kitas Toros ritinys ir pakviečiamas „Sukūrimo jaunikis“ – taip pat rabinas arba visų gerbiamas bendruomenės narys.

Virš galvų tų, kurie stovi ant „bimos“, ištiesiamas „talitas“ tarsi „chupa“ ir pradedama skaityti Torą nuo pradžių – iki pasakojimo apie pasaulio sukūrimą ir apie pirmąjį Šabatą pabaigos. Kiekvienos ištraukos, skirtos skirtingai Kūrimo dienai pabaigoje priimta choru pabaigti: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – diena tokia ir tokia“.

Taip pat ir baigiamąsias eiles nuo žodžių „Ir baigti buvo dangūs ir žemė“ (2-o skyriaus pradžia) sako visi besimeldžiantieji, o skaitantysis Torą kartoja paskui juos „Chaci-kadiš“ – ir atveria trečiąjį Toros ritinį, iš kurio skaito „maftir“ – iš knygos Bemidbar, 29-to skyriaus, kur išvardinamos šios dienos aukos: „Aštuntąją dieną...“

Šios dienos „haftara“ paimta iš pranašo Jehošua knygos, 1-o sk., kuris yra Penkiaknygės tęsinys: po Moše mirties tautos vadu tampa jo mokinys, jo veiklos tęsėjas Jehošua bin Nun.


„Hakafot“


Per Simchat-Tora sinagogoje atliekamas „hakafot“ – septynis kartus einama aplink „bimą“.

Iš „aron kodeš“ išimami visi sinagogoje esantys Toros ritiniai – netgi tie, kuriuose yra koks nors defektas ir todėl jie netinkami viešam skaitymui. 

Yra paprotys palikti ištuštėjusiame „aron kodeš“ uždegtą žvakę – kad jis neliktų tuščias ir tamsus (kaip pasakyta: „Žvakė – priedermė, Tora – šviesa“).

Chazanas vadovauja eisenai, laikydamas rankose Toros ritinį ir garsiai dainuodamas ypatingas maldas, lydinčias „hakafot“.

Jomis išreiškiamas prašymas Kūrėjui, kad Jis išgirstų Izraelio tautos maldas ir pasiųsti pagalbą ir sėkmę jai visose srityse. 

Vaikai taip pat dalyvauja „hakafot“, jie laiko rankose mažus žaislinius Toros ritinukus arba vėliavėles su spalvotais paveiksliukais ir maldomis, kurios skaitomos prieš prasidedant „hakafot“ ir jos metu.

Po kiekvieno rato aplink „bimą“ visi esantys sinagogoje šoka, laikydami rankose Toros ritinius.

Šokiams, dainoms ir linksmybėms nėra galo.

Izraelyje priimta atlikti „hakafot“ taip pat ir baigiantis šventei Simchat-Tora – „antrąją hakafot“. 

Tuo išreiškiamas solidarumas su gyvenančiais diasporoje ir pradedančiais švęsti Simchat-Tora kaip tik tuo metu.

Į „antrąsias hakafot“ paprastai susirenka daugybė žmonių, čia priimta pakviesti taip pat orkestrus ir muzikinius ansamblius.

Mes mėgstame ir vertiname linksmybes.

O kai jų priežastimi yra Tora – tai šventos linksmybės. „Hakafot“ metu pasireiškia ir vidinis, ir išorinis džiaugsmas.

Prieš pradedant „hakafot“, skaitoma: „Tau akivaizdžiai parodyta, jog tu žinotum, kad Kūrėjas – Jis Dievas ir nėra nieko, išskyrus Jį“.

Yra chasidų posakis, kad visas mėnuo, kai skaitomos „slichot“, Roš-Hašana, Jom-Kipur ir Sukot šventė – visa tai tik pasiruošimas šiam momentui ir šiems žodžiams – viso tikėjimo kvintesencijai.