kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

מאמר לסיום הזוהר יג, יד  

Straipsnis Zoharo užbaigimui

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                               13.


Iš tikro gerai paaiškinome išminčių atsakymą į klausimą:
„Kaip galima susilieti su Kūrėju?“,
ir atsako išminčiai:
„Susiliek su Jo savybėmis“.
Ir tai teisinga dviem aspektais:
1. Tačiau dvasinis „susiliejimas“ nereiškia „priartėjimą“ vietos atžvilgiu,
o tik „formų sutapimą“.
2. Iš tikro siela „atsiskyrė“ nuo Kūrėjo tik „noru gauti“, kurį joje įdiegė Kūrėjas.
Todėl, kai siela „pašalina“ nuo savęs šį „norą gauti“,
ji vėl sugrįžta į ankstesnį „susiliejimą“ su Kūrėju.


Tačiau iškyla klausimas:
Kaip galima praktiškai „susilieti” su Kūrėjo savybėmis?
Ir kaip galima pašalinti, dar su žmogaus sukūrimu įgimtą „norą gauti”, ir ateiti prie „noro sąlygoti”?
Juk tai priešinga žmogaus prigimčiai?


Iš tikro, jau pateikėme pavyzdį, kad „skęstantis” upėje turi abiem rankomis stipriai „pačiupti virvę”, tai reiškia užsiimti Tora ir priedermėmis „lišma”.
Ir kol žmogus neužsiima dar Tora ir priedermėmis„ lišma”, kad jau „nebesugrįš prie savo kvailystės”, dar nesiskaito, jog jis „stipriai laiko virvę”.
Išeina, kad problema vėl lieka neišspręsta.


Ir iš kur žmogus gali paimti „degalų”, kad galėtų stengtis „visa širdimi ir visomis jėgomis”,
tik tam kad suteikti Kūrėjui „malonią dvasią”?
Juk žmogus iš prigimties negali padaryti net mažiausio judesio,
jei nesitikės iš to kokios tai naudos sau?
Kaip mašina, negali važiuoti ir dirbti be degalų, taip ir žmogus, dirbdamas be jokios naudos sau,
o tik „malonumo Kūrėjui padarymui“, visai neturės „degalų“, t.y. jėgų darbui.


Atsakymas:
Kiekvienam, pilnai suvokiančiam Kūrėjo didybę, „sąlygojimas“, kurį jis atiduoda Kūrėjui, tampa „gavimu“.
Kaip paaiškinta Talmude (Kidušin 7):
Jei svarbiam žmogui moteris duoda pinigus, šis atidavimas skaitosi moteriai,
kaip gavimas, ir ji yra „pašvenčiama“ (tampa žmona).
Lygiai taip yra ir su Palamintu Kūrėju, t.y. jei žmogus pamato ir pajaučia Kūrėjo didumą,
nėra svarbesnio ir didesnio „gavimo“, už „suteikimą Jam malonios dvasios“.
Ir tada žmogui visiškai pakanka „degalų“ dirbti ir stengtis „visa širdimi, siela ir jėgomis“,
kad padaryti Kūrėjui malonumą.


Tačiau, jei žmogus dar pakankamai nepasiekė ir nesuvokė Kūrėjo didybės,
tada „sąlygojimas“ Kūrėjui nesiskaito žmogui, kaip „gavimas“.
Taip, kad žmogus galėtų atiduoti Kūrėjui visą „sielą, širdį ir jėgas“.
Todėl kiekvieną kartą, jei į žmogaus mintis įsipainios savo naudos troškimas,
jis iškart visiškai „praras“ visas jėgas darbui ir pasidarys, kaip mašina „be degalų“.
Iš tikro žmogus negalės „pajudinti“ net piršto, jei iš to nebus jam jokios naudos sau.
Ir tuo labiau atiduoti tiek daug pastangų, t.y. visą „sielą, širdį ir visas jėgas“, kaip to reikalauja Tora.
Todėl, be jokios abejonės žmogus negalės padaryti jokio „judesio“, jei iš to nesitikės jokios naudos.


                                                              14.


Todėl Kūrėjo didybės pasiekimas, turi būti tokio dydžio, kad „sąlygojimas“ virstų „gavimu“,
kaip sakėme apie davimą svarbiam žmogui.
Ir iš tikro Kūrėjo didybės pasiekimas, bendru atveju, nėra toks jau sunkus dalykas.
Juk visi žinome apie Palaiminto Kūrėjo, kuris viską sukuria ir sunaikina, didumą,
t.y. Jis yra be pradžios ir pabaigos, ir Jo aukštumui nėra ribų.
Ir visa esmė yra tame, kad Kūrėjo didumo vertės pasiekimas ir suvokimas visai nepriklauso nuo paties žmogaus, bet priklauso tik nuo jo aplinkos.


Pavyzdžiui, jei žmogus iš tikro yra pilnas dorybių ir talentų, tačiau aplinka to neįvertina ir negerbia, tada toks žmogus visada bus „prislėgtos dvasios“ ir „nepastebėtas“.
Tai reiškia, kad žmogus negalės pelnytai didžiuotis savo dorybėmis, nors iš tikro suvokdamas, kad tai yra netiesa, ir jis yra vertas daugiau.


Ir atvirkščiai, jei žmogus iš tikro yra tik „vidutinis“, ar dar „žemesnis“, bet aplinka „iškels“ jį, lyg pas jį būtų daug dorybių ir talentų, tokio žmogaus dvasia visada bus „pakilime“.
Tai reiškia, kad bet kokio svarbumo ir didybės vertė yra pilnai atiduota į „aplinkos“ rankas.


Todėl, jei žmogus mato, kad aplinka žiūri lengvabūdiškai, ar net niekina darbą Kūrėjui, tada ir jis neįvertina Kūrėjo didumo tinkamai.
Ir atskiras žmogus negali „pergalėti“ aplinkos, todėl jis taip pat negalės pasiekti ir suvokti Kūrėjo didumo.
Tai reiškia, kad ir tokį žmogų apims lengvabūdiškos mintys apie darbą Kūrėjui.
Ir jei žmogus neturi pagrindo, kad galėtų pasiekti Kūrėjo didybę, savaime aišku, kad jis negalės Jam „suteikti malonios dvasios“, visai negalvodamas apie save.


Todėl tada žmogus neturės „degalų“ savo pastangoms, ir apie tai parašyta:
„Nesistengei ir radai – netikėk“.
Ir tada žmogui nelieka kitos išeities, tik dirbti „savo naudai“, t.y. likti „egoistu“.
Tai reiškia, kad „suteikimas malonios dvasios Kūrėjui“ netampa žmogui „gavimu“,
ir todėl pas žmogų nebus jėgų šiam darbui.