kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר הזהר יח, יט, כ  

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                               18.


Kartu tampa aiškus ir Penktas klausimas.
Klausėme, kaip galima, kad iš amžino išeitų veiksmai neamžini, laikini ir baigtiniai?
Tačiau jau paaiškinta, kad mes „išėjome“ iš Kūrėjo,
kaip ir pridera amžinam ir tobulam Meistrui, t.y. amžini ir tobuli kūriniai.
Tačiau mūsų amžinumas būtinai reikalauja to, kad mūsų kūno apvalkalas,
duotas mums tik darbui, būtų laikinas ir baigtinis.
Ir, jei šis apvalkalas liktų amžinai (neduok dieve),
tada būtume atskirti amžiams ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) nuo Gyvybių gyvybės.
Kaip jau sakėme, kad ši mūsų kūno forma,
t.y. noras gauti tik sau, visai nesiranda kūrimo minties amžinybėje,
nes ten mes esame savo Trečios būsenos formoje.
Tačiau ši būsena reikalauja iš mūsų būti Antroje būsenoje, kad galėtume ją ištaisyti.


Taip pat nėra prasmės klausti apie kitų pasaulio kūrinių (gyvūnų) reikšmę ir vaidmenį,
nes žmogus yra visos kūrinijos ir visatos centras.

Todėl kiti pasaulio kūriniai, t.y. gyvūnai, visai neneša atsakomybės ir visai neturi savarankiškumo.
Tai reiškia, kad jų vertė matuojama tik tokiu dydžiu,
kiek jie padeda žmogui ateiti pačiam, ir atvesti juos prie tobulumo.
Iš tikro visa kita kūrinija kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi, be jokios įtakos iš jos pačios pusės.


                                                               19.


Dabar išsisprendžia ir Ketvirtas klausimas.
Klausėme:
„Jei „Gero būdas daryti gera“, kaip Jis galėjo sukurti kūrinius, kurie vargtų ir kentėtų visas gyvenimo dienas?
Iš tikro visi kentėjimai yra įpareigoti Pirmos būsenos, kurios tobula amžinybė išplaukia iš ateityje būsiančios Trečios būsenos.
Ir visa tai verčia mus eiti arba Toros, arba kentėjimų keliu ir pasiekti tobulą Trečios būsenos amžinybę.
Todėl visi kentėjimai liečia tik mūsų dabartinio kūno „lupeną“, kuri iš pat pradžių ir buvo sukurta tik „mirti“ ir būti „palaidotai“.
Tai mus moko, kad noras gauti tik sau, esantis šiame mūsų kūne, sukurtas tik tam, kad būtų „ištrintas“ ir „pašalintas“ iš pasaulio, t.y. pakeistas noru sąlygoti.
Ir visi kentėjimai, kuriuos mes kenčiame, tai tik mūsų egoistinio noro, esančio šiame kūne, niekingumo ir žalingumo atvėrimas.


Ateik ir pažiūrėk.
Jei visi pasaulio gyventojai vienbalsiai sutiktų, anuliuoti ir pašalinti iš pasaulio egoizmą, esantį juose, t.y., jei pas visus būtų noras tik sąlygoti gerumą artimui.
Tada iškart iš mūsų pasaulio dingtų visi rūpesčiai, kenkėjai ir ligos, ir. kiekvienas būtų užtikrintas sveiku ir tobulu gyvenimu.
Juk kiekvieno iš mūsų poreikiais rūpintųsi visas didelis pasaulis.


Tačiau, kai pas kiekvieną žemės gyventoją yra noras tik gauti sau, iš čia išplaukia visi rūpesčiai, kentėjimai, karai ir skerdynės, iš kurių nėra mus išsigelbėjimo.
Jie, be kita ko, dar ir silpnina mūsų kūnus visų rūšių ligomis ir kentėjimais.
Iš tikro, visi mūsų pasaulyje esantys kentėjimai – tai mums pateikiami įrodymai, kad pastūmėti mus, kuo greičiau anuliuoti šią blogą mūsų kūno „lupeną“.
Ir gauti vietoj jos gauti kitą tobulą kūną, t.y. „noro sąlygoti“ formą.
Apie tai jau kalbėjome, kad kentėjimų kelias pats gali atvesti mus prie šios norimos kūno formos.
Ir žinok, kad priedermės tarp žmogaus ir žmogaus yra ankstesnės už priedermes tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Tai reiškia, kad sąlygojimas artimui atveda prie sąlygojimo Kūrėjui.



                                                                    20.


Ir dabar taip pat išaiškėja Pirmas klausimas.
Klausėme; kokia yra mūsų esmė?
Iš tikro mūsų esmė yra tokia, kaip ir visų realybės sudėtinių dalių esmė,
ir tai nei daugiau, nei mažiau tik noras gauti.


Tačiau ne toks, koks mums jis pasirodo Antroje būsenoje, t.y. noras gauti tik sau,
bet toks, koks jis egzistuoja Pirmoje būsenoje Ein Sofe Palaimintam.
Tai reiškia amžinoje savo formoje – ir tai gavimas, kad sąlygotum malonią dvasią Kūrėjui.
Ir nežiūrint į tai, kad mes dar faktiškai neatėjome į Trečią būseną, tai visai netrikdo mūsų esmės, nes Trečia būsena yra absoliučiai užgarantuota mums Pirmos būsenos.


Todėl, kad tas, kas ateina atsiimti skolos, jaučiasi lyg jau būtų skolą atsiėmęs, o laiko klausimas skaitosi trūkumu, tik ten, kur yra nors menkiausia abejonė, ar sumokės skolą laiku.
Tačiau pas mus tuo nėra jokios abejonės, todėl tai atrodo mums, lyg jau mes būtume atėję į Trečią būseną.


Ir šis mūsų kūnas su „bloga“ savo forma, duotas mums dabar, visai nežeidžia mūsų esmės.
Juk mūsų kūnas ir visos jo savybės, bei įsigijimai yra pasmerkti visiškai išnykti, kartu su savo šaltiniu – „nešvarumo sistema“.
Iš tikro tas, kas jau yra padegtas, skaitosi lyg jau būtų sudegęs, lr lyg niekada nebūtų buvęs pasaulyje.


Tačiau mūsų sielos, apsirengusios šiame kūne esmė, taip pat yra tik noras gauti.
Ir siela turi „sąlygojimo formą“, nes siela išplaukia iš keturių šventų A – B – J – A pasaulių, ir egzistuoja amžinai.
Todėl ši „sąlygojimo forma“ sutampa su Gyvybių gyvybės forma, ir nėra joje jokio pasikeitimo (neduok dieve).