kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • וזהו סוד ענין קבלה מעסית, ולכן אסור להשתמש בה, כי בהחרח יתדבק גם ברע המתדבק בטוב. רח''ו שערי קדושה Yra griežtas draudimas užsiiminėti praktine kabala, nes būtinai prie gėrio „prilips“ ir „blogis“, susimaišęs su „gėriu“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה  

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį

     

                                        


                                                          (Ištraukos)


Reikia žinoti, kad kiekvienas žmogus randasi savo egoizmo valdžioje,
kuri vadinasi Egipto tremtis.

Ir žmogus tai pamato tik tada, kai pradeda įeiti į dvasinį darbą,
t. y. tada iš viršaus po truputį atskleidžia visą blogio, esančio žmoguje, didumą.
Apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo“ (Šmot 2 – 23).
Tai reiškia, kad dvasinis – sąlygojimo darbas, kurį pradėjo dirbti Izraelio sūnūs,
t. y. žmonės, einantys į Kūrėją, jiems yra nepakeliamas,
nes juos valdo egiptiečiai – egoistiniai troškimai.


Ir tada Izraelio sūnūs pamatė, kad jiems patiems nėra jokios galimybės išeiti iš Egipto – egoizmo tremties, ir tik vienas Kūrėjas gali juos išvesti.
Tai vadinasi „stebuklas“.
Tai reiškia, kad kiekvienas dalykas, kurį žmogus negali atlikti savo jėgomis,
o tik pagalba iš viršaus, vadinasi stebuklas.
Tai ir yra „išėjimo iš Egipto stebuklas“.


Dar reikia žinoti, kad kai žmogus nori ateiti į susiliejimą su Kūrėju,
pas žmogų prasideda „pakilimai“ ir „kritimai“.
Kartais „kritimo“ metu žmogus įeiną į tokią nusivylimo dvasiniu darbu būseną,
kuri vadinasi „abejoja pirmaisiais (išminčiais)“.
Tada žmogui atrodo, kad visos jo pastangos šiame darbe buvo veltui,
ir aišku žmogus nori bėgti iš šio darbo.
Tačiau paskui staiga jis vėl gauna sužadinimą iš viršaus,
ir vėl sugrįžta dvasinio darbo troškimas ir skonis.
Tada žmogus visiškai užmiršta, kad pas jį buvo „kritimas“,
ir jis visas mėgaujasi „pakilimu“ bei dvasingumo žavesiu.


Čia reikia žinoti, kad žmogus gali mėgautis „pakilimu“ tik tuo dydžiu,
kuriuo jis buvo blogio valdžioje kritimo metu.

Taip pat svarbu žinoti, kad „tremties“, kurią žmogus jaučia aspektas yra matuojamas tuo dydžiu, kokiu žmogus jaučia blogį ir kentėjimus tremtyje.
Iš tikro žmogus kenčia „išnaudotojų“ valdžioje, ir turi atlikti viską, ką iš jo reikalauja.
Taip pat pas žmogų nėra galimybės daryti tai, ką jis nori,
o privalo vykdyti viską, ką iš jo reikalauja „pasaulio tautos“,
esančios žmogaus viduje, ir jam visai nėra jėgų tam pasipriešinti.
Todėl pagal skausmo dydį, kurį jaučia žmogus, ir nori nuo viso to pabėgti,
tokiu dydžiu jis gali paskui mėgautis išsivadavimu.
Mes matome, kas parašyta apie judėją vergą:
„Kai nusipirksi judėją vergą, šešis metus tegul dirba tau, o septintais metais tegul išeina į laisvę“ (Šmot 21 – 2).


Iš tikro vergas turi būti laimingas, kad išeina į laisvę, nes jis bus pats sau šeimininkas.
Tačiau, ką Tora sako toliau: „O jei pasakys vergas, pamilau savo šeimininką, savo žmoną, savo vaikus, neisiu į laisvę“ (Berešit 21 – 5).
Taip pat mes matome, kad yra realybė, kai žmogus nori pasilikti vergas, todėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“ (Dvarim 16 – 12).
Ir nors būti vergu yra labai blogai, bet yra atvejų, kai žmogus nori pasilikti vergu!
Tada kodėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“?
Iš tikro kas gi sako, kad būti vergu taip jau blogai?
Juk yra žmonių, norinčių pasilikti vergais, kurie sako „pamilau savo šeimininką“!


Tačiau reikalas tas, kad tremtį jaučiame pagal skausmus ir kentėjimus,
kuriuos kenčiame joje.
Pagal tai ir galime džiaugtis išsivadavimu, tai kaip „indas” ir „šviesa”.
Todėl kentėjimai ir skausmai, kuriuos nesvarbu nuo ko jaučiame, yra „indas”,
kuris gali priimti „šviesą”, jei išsilaisviname nuo kentėjimų.
Ir apie Egipto tremtį parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje”,
t.y. Egipte Izraeliui buvo labai blogai dėl kentėjimų, kuriuos kentė.
Taip pat parašyta: „prisimink“, t.y. turime prisiminti kentėjimus,
kuriuos kentėjome ten, ir tik tada gali būti išsivadavimo džiaugsmas.


Iš to kas pasakyta suprantama, kodėl žmogus turi laiminti Kūrėją už tai, kad Jis padarė stebuklą.
Kaip jau sakėme, kai žmogus pradeda eiti dvasinio darbo keliu,
pas žmogų ateina „pakilimai” ir „kritimai”.
Ir „pakilimo” metu reikia prisiminti, kad toje vietoje,
kur dabar yra „pakilimas”, buvo „kritimas”.
Tačiau Kūrėjas išgelbėjo žmogų ir pakėlė iš iš „pragaro gelmių”,
t.y. žmogus išėjo iš „dvasinės mirties”,
kuri vadinama „nutolimas nuo Kūrėjo“.
Todėl žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai,
kad Jis įvedė žmogų į „kritimą”, kur buvo kentėjimai.
Ir dabar, kai jis yra „pakilime”, t.y. pakilioje ir malonioje būsenoje,
žmogus gavo naujus „indus”, kuriuos gali pripildyti pakilimo „šviesa”.
Išeina, kad žmogus pritraukia džiaugsmo šviesą į naujus „indus”,
kuriuos pasiekė, kai įsižiūrėjo į šį Kūrėjo „išgelbėjimo stebuklą”.
Todėl, kai žmogus žiūri į ankstesnius kentėjimus, ir lygtai juos jaučia dabar,
žmogus gali pripildyti šiuos naujus „indus” išsivadavimo malonumu.
Todėl kai žmogus pats „nupiešia” sau,
t.y. atsimena ir įveda save į kritimą,
jam iš Kūrėjo pusės nereikia „kritimų” ir trūkumo,
kas yra būtina progresui.
Iš tikro visa tai sąlygoja, kad „pakilimas”, kurį dabar jaučia žmogus,
bus naujuose „induose”, pagal taisyklę:
„Nėra šviesos be indo“.
Todėl „pakilimo” metu, kai žmogus galvoja ir prisimena ankstesnį „kritimą”,
tie kentėjimai, kuriuos žmogus atsimena, skaitosi naujais „indais”,
į kurios gali ateiti visai nauja „pakilimo šviesa”.



Kaip pasakė Baal Sulamas:
„Nesvarbu ką žmogus gauna iš Kūrėjo, ar tai dalykas mažas ar didelis,
svarbu kiek žmogus už tai dėkoja Kūrėjui.

Tuo dydžiu, kuriuo žmogus dėkoja, tuo dydžiu didėja dovana, kurią jam davė Kūrėjas“.
Todėl žmogus turi saugotis ir labai dėkoti Kūrėjui,
t. y. iškelti Kūrėjo dovaną, tam kad galėtų priartėti prie Kūrėjo.
Kai žmogus „pakilimo“ metu įvertina, kokia jo savijauta buvo per „kritimą“,
tada tai galima sulyginti, kaip „šviesos privalumą tamsai“.
Taip pat pas žmogų atsiranda nauji „indai“ gauti džiaugsmui ir išreikšti padėką Kūrėjui.
Apie tai parašyta: „Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Iš tikro dabar žmogus yra „pakilime”,
nes negalimas „pakilimas”, jei anksčiau nebus „kritimo”.
Tačiau iškyla klausimas:
Kaip gali ateiti „kritimas”, kai žmogus niekada nebuvo dvasiniame „pakilime”,
t.y. niekada nejautė „dvasingumo žavesio”?


Iš tikro bendrai žmogus galvoja, kad jis yra tvarkoje.
Ir žmogus nemato, kad jis yra blogesnis už kitus,
esančius šalia jo, juk visi eina gyvenimo tėkme, kaip ir jis.
Visi truputį mokosi, truputį pasimeldžia, truputį skiria pinigų labdarai, truputį padeda žmonėms...
Žmogus jaučiasi, kad jo santykiai su Kūrėju tvarkoje,
jis mokosi dvasinių dalykų ir bendrai jaučiasi tobulas.
Tada savaime aišku žmogui galima pasirūpinti ir savo materialine padėtimi.
Ir žmogus visada pastebi, kad kiti turi daugiau,
todėl reikia rūpintis tik materialumo didinimu.
Juk dvasiniame plane jis tvarkoje su Kūrėju...
Tačiau, jei žmogus nori įeiti į „dvasinį darbą“,
tada viskas pasikeičia,
t. y. tada jis gauna iš viršaus „kritimą”.
Ir žmogus pamato, kad jis nutolęs nuo darbo „Dangaus vardu”.
Iš tikro dabar jis krenta iš tos būsenos, kai mąstė,
kad užtenka Torą ir priedermes vykdyti tik veiksmu,
ir kad nereikia galvoti apie intenciją.


Ir nuo šio supratimo, vyksta vertybių pervertinimas, t.y. „kritimas”.
Paskui žmogus gauna „sužadinimą iš viršaus”,
ir nori anuliuotis prieš Kūrėją:
„Kaip žvakė prieš fakelą“.
Ir žmogus vėl užmiršta ką tik buvusį „kritimą”.
Todėl dabar tinkamiausias laikas pasakyti:
„Palaimintas, kuris padarė man stebuklą šioje vietoje“.
Iš tikro reikia suvokti, kad žmogus anksčiau buvo kaip „po avarijos praradęs sąmonę”,
nes pas jį nebuvo supratimo apie dvasinį darbą.
Todėl „avarijos metu“ žmogus užmiršo, kad reikia gyventi „dvasinį gyvenimą”...
Tačiau Kūrėjas padėjo jam, prikeldamas iš užmaršties, ir priartindamas prie Savęs.
Dėka šio „įsivaizdavimo”, žmogus taip pat gali gauti „naujus indus”,
į kuriuos įeis dvasinio džiaugsmo šviesa, nes Kūrėjas padėjo jam.


Taip pat reikia žinoti, kai žmogus prašo Kūrėją,
kad Jis priartintų žmogų dvasiniam šventam darbui „Dangaus vardu“,
jam dažniausiai atrodo, kad Kūrėjas visai negirdi jo maldos.
Juk žmogus tiek daug kartų meldėsi ir viskas ח''ו (chas ve šalom, neduok dieve) veltui,
t. y. Kūrėjas neišgirdo jo maldos.
Apie tai Baal Sulamas pasakė:
„Žmogui reikia tikėti tuo, kad priežastis, jog jis dabar meldžiasi Kūrėjui, nebuvo paties „susižadinimas“.
Iš tikro dar prieš tai, kai žmogus atėjo melstis, Kūrėjas jau atsakė į jo maldą.


Kokiu būdu?
Tai reiškia, kad žmogus dabar nori melstis Kūrėjui ir susirišti su Juo,
ir tai – labai svarbus ir didelis dalykas.
Žmogus turi džiaugtis tuo, kad Kūrėjas davė jam norą, troškimą ir galimybę melstis Jam.
Dabar galime suprasti išminčių žodžius:
Rabi Šimonas ben Jochajus sako:
„Ateik ir pažiūrėk, koks mylimas yra Izraelis Kūrėjui.
Visur kur tik eina Izraelis į tremtį, Šchina su jais“.


„Izraelio tremtis“ reiškia, kad aspektas „Izraelis“(Isra El – „tiesiai į Kūrėją“) žmoguje nutolo nuo Kūrėjo, todėl žmogus jaučia kančias, kad aspektas „Izraelis“ yra tremtyje.
Ir žmogus negali dirbti „Dangaus vardu“,
nes jis yra kitų tautų – „norų“ valdžioje.
Taip pat reikia paklausti:
Kodėl būtent dabar žmogus jaučia, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo?
Juk visai neseniai žmogaus troškimai buvo tik nusipirkti naują mašiną, geresnį butą, ar patogesnius baldus ir pan...
Ir staiga žmogus jaučia skausmą, kad jis nutolęs nuo Kūrėjo?


Atsakymas: „Šchina su jais“, t. y. Šchina davė žmogui pajausti,
kad jis nutolęs nuo Kūrėjo.
Tai ir yra:
„Dar prieš tai, kai žmogus pradeda melstis Kūrėjui, Kūrėjas jam jau atsako“.
Tai reiškia duoda norą ir troškimą melstis.