Po Baal aSulamo mirties, rabi Icchakas tapo
ravo Barucho mokiniu.
Jis visiškai anuliavosi prieš savo mokytoją,
nors pats, kaip ir ravas Baruchas, buvo Baal aSulamo mokinys bei buvo
pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas.
Be to, jis buvo vedęs
ravo Barucho dukterį, o šeimos nariams yra daug sunkiau anuliuoti
save prieš mokytoją, nei svetimam žmogui.
Kiekvieną darbą jo
laukė sunkus darbas iš naujo anuliuoti save prieš ravą Baruchą
Šalomą.
Jis kasdien kovojo su savimi kaip liūtas, kad nulenktų galvą prieš mokytoją.
Brangus skaitytojas, kuris dar neįėjo į
savęs anuliavimo prieš savo mokytoją darbą, tikriausiai negali
suprasti, koks gi čia didis mokinys, jei negali taip paprastai anuliuoti savęs prieš mokytoją vieną kartą ir visiems
laikams.
Tačiau toks klausimas gali kilti tik tam, kuris dar nebandė
dirbti šio darbo.
Tuo tarpu tas, kuris bandė, ir kuris darė tai ne
dėl kokios tai naudos sau, žino, kaip sunku tai padaryti.
Kaip
kūnas (egoizmas) priešinasi padaryti gerumą ir parodyti meilę
draugui, taip kūnas priešinasi nusilenkti prieš mokytoją.
Ir lygiai taip pat atsisako nusilenkti prieš Kūrėją.
Savaime suprantama, jei kūnas (egoizmas) gautų
pagarbą ar įvertinimą iš mokytojo ar iš aplinkos, jis sutiktų
su tuo darbu.
Tačiau kai šio darbo tikslas yra ateiti prie meilės
mokytojui, dėl jo didumo ir iškilumo, be jokios naudos sau, tada
kūnas priešinasi iš visų jėgų.
Lygiai taip pat kaip jis
priešinasi kiekvieną rytą sakyti:
„Dėkoju Tau pasaulių Kūrėjau“ (kalba neina apie ištarimą lūpomis, kalba eina apie tikrą pasakymą ir pajautimą širdimi).