kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אולם עדיין נשאר לנו מקום לשאלה, אם כל תכלית התורה וכל הבריאה, אינה אלא להרים את האנושות השפלה, עד שיהיו ראויים לאותו רוממות הנפלאה – "ולדבקה בו יתברך ויתעלה". היה לו לברא אותנו ברוממות זו, ולא להטריח אותנו ביגיעת הבריאה, התורה והמצוות? בעה''ס, אהבת ה' ואהבת הבריות Tačiau dar lieka klausimas, jei visos Toros ir visos kūrinijos tikslas – „pakelti“ žmoniją į šias nuostabias „susiliejimo su Kūrėju“ aukštumas, kodėl nebuvo galima iškart žmonijos sukurti tokiame lygyje? Ir kodėl dar reikėjo kūriniją apsunkinti didelėmis pastangomis Toroje ir priedermėse? (Baal Sulamas „Meilė Kūrėjui ir meilė žmonėms“)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinė Halacha (Įstatymai)

I.M.Lav

 
 
 

Uždaryti užduotį

 



Esteros pasninkas


Šio pasninko įstatymai nesiskiria nuo kitų visuotinių pasninkų įstatymų.

Pasninkas prasideda auštant, „Šacharito“ metu skaitomi ypatingi „slichot“, iš Toros skaitoma Moše malda,kurią jis pasakė po aukso veršio nuodėmės.

„Minchos“ metu prie „Šmone esre“ pridedama „Aleinu“, o po to skaitoma „Avinu, malkeinu“. 

Paprastai būtent „Minchos“ metu yra atliekama priedermė, primenanti apie Šventyklos laikų „pusę šekelio“: į specialiai tam skirtą lėkštelę yra įdedamos trys monetos.

Kodėl būtent trys? 

Todėl, kad prisiminti, jog Esteros prašymu visi judėjai pasninkavo tris dienas, atgailaudami už savo nuodėmes. 

Iš išminčių yra žinoma, kad tų laikų Persijos judėjai buvo labai linkę į asimiliaciją ir buvo netgi tokių, kurie sutiko ateiti į Achašverošo rengiamą puotą.

O dalyvavimas toje puotoje reiškė baisų jų nacionalinio išdidumo pamynimą: juk ten vynas buvo pilamas į indus, pagrobtus iš Jeruzalės Šventyklos.

Taip pat tai buvo ir Toros įstatymų apie košerinį maistą ir draudimo gerti vyną, pagamintą ne judėjų, sulaužymas.

Kad sudaryti sąlygas įvykti stebuklui, judėjų tauta turėjo atsisukti į Kūrėją – maldomis, pasninku ir raudomis.

Tad Esteros pasininkas ir yra skirtas prisiminti tai.

Per šventes linksmybės yra nutraukiamos pačiame įkarštyje tam,

kad paminėti giminių ir draugų sielas, išėjusias iš šio pasaulio.

Taip ir per Purimą: nuo pasninko iš karto pereinama prie šventės linksmybių.

Šis perėjimas primena, kad nėra linksmumo, kuriame nebūtų bent kiek įsimaišiusio skausmo.