kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • תנא דבי אליהו: מעיד אני עלי שמים וארץ, בין איש בין אשה, בין גוי בין ישראל, בין עבד בין שפחה, הכל לפי מעשיו, רוח הקודש שורה עליו. רח''ו שערי קדושה Moko Tana de bei Elijahu (mokymo namai priskiriami pranašui Elijahu): „Liudiju aš prieš dangų ir žemę, kad šventą dvasią gali pasiekti kaip vyras, taip ir moteris, kaip gojus, taip ir Izraelio sūnus, kaip tarnas, taip ir tarnaitė. Viskas priklauso nuo žmogaus veiksmų. Ir pagal tai, gali ant žmogaus nusileisti „Šventa dvasia“. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים ד' קושיות  

Šlavei haSulam „Keturi klausimai“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį





                                                                 (Ištraukos)


„Lašon hara“ (blogos kalbos) yra labai neigiamas dalykas tarp žmogaus ir žmogaus,
tačiau svarbiausias aspektas „lašon hara“ liečia santykį tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Tačiau kodėl „lašon hara“ yra žymiai blogesnis dalykas už kitus?
Tai išplaukia iš gyvatės nuodėmės, kuri kalbėjo „lašon hara“ ant Kūrėjo.


Iš tikro gyvatė pasakė, kad nereikia klausyti,
ką įsakė Kūrėjas – nevalgyti nuo Pažinimo medžio.
Gyvatė tvirtino, kad „Pažinimo medis” neturi būti „paslėptas” nuo apatinių.
Tai ir buvo gyvatės „lašon hara”.
Tai reiškia, kad gyvatė nesutiko su tuo,
kad Kūrėjo valdymas turi būti paslėptas nuo kūrinių.
Tačiau iš tikro šis paslėpimas yra tik todėl,
kad kūriniai galėtų gauti gerumą ir malonumą be gėdos.
Todėl „gavimas“ (šventume) yra galimas tik tada,
kai kūriniai prideda intenciją Dangaus vardu.
Tuo būdu gyvatė kalbėjo „lašon hara” apie visą Kūrėjo sukurtą metodą,
kaip kūriniai gali gauti gerumą ir malonumą.



Todėl tam ištaisymui mums yra duota Tora ir priedermės.
Toros ir priedermių dėka žmogus gali išeiti iš meilės sau,
ir prieiti prie meilės Kūrėjui, iki „susiliejimo” su Juo.
Tačiau, pagal gyvatės „lašon hara” valdymas turi būti atviras.
Net ir tai, ką pasakė Kūrėjas:
„Ir nuo Pažinimo gėrio ir blogio medžio nevalgyk“ (Berešit 2 17),
net ir to gyvatė siūlė neklausyti.
Iš tikro gyvatė sakė, kad Kūrėjas padarė „paslėptą” valdymą ne žmogaus naudai,
o dėl kitų tikslų.
Tai yra gyvatė sakė, kad ištaisymas,
kurį mes turime atlikti Toros ir priedermių pagalba,
nėra tik žmogaus naudai.
Todėl „lašon hara” draudimas yra labai griežtas dalykas,
tai ir yra bendrai visos Toros esmė.
Tai reiškia, kad visi Toros ir priedermių rekomenduojami ištaisymai yra pasmerkti žlugti dėl „lašon hara”.
Ir visas „lašon hara” draudimo griežtumas yra santykyje,
kaip tarp Kūrėjo ir žmogaus, taip ir tarp žmogaus ir žmogaus.
Kaip pasakė rabi Akiva:
„Priedermė „mylėk savo artimą, kaip save patį“, yra pagrindinė Toros taisyklė”.


Todėl, jei yra kalbama „lašon hara” apie savo artimą žmogų, nusižengiama dvigubai.
Tai yra nusižengiama ir savo artimui, ir nusižengiama Torai.
Taip pat iš knygos Zohar žinome, kad „Tora Izraelis ir Kūrėjas yra viena”.
Dabar galime paaiškinti išminčių pasakymą:
„Pirmasis Adamas buvo stabmeldys (vagis)“ (Talmudas, Sanhedrin).
Ir paaiškino Raši, kad aiškiai „pirmas Adamas” išpažino „avoda zara” (svetimą darbą – stabmeldystę).
Tai labai sunku suprasti, kaip tai gali būti tuo metu, kai „pirmasis Adamas” tiesiogiai kalbėjo su Kūrėju?
Kaip gi galėjo „pirmasis Adamas” šitaip suklysti?
Tačiau Kūrėjas pasakė aiškiai, kad „Pažinimo medis” turi būti paslėpime,
ir daužiama jį atverti iki „Galutinio ištaisymo”.


Iš tikro atėjo gyvatė ir patarė „neklausyti” Kūrėjo,
t.y. gyvatė sakė, kad Kūrėjas „slepia” tokį didelį malonumą,
esantį „Pažinimo medyje”.
Ir „pirmasis Adamas” priėmė į širdį šį gyvatės „lašon hara”,
todėl tai ir vadinasi, kad jis buvo מין (min) – stabmeldys (arba – vagis)“.
Taip pat Raši paaiškino, kad Adamas, klausydamas gyvatės patarimo,
nukreipė širdį į stabmeldystę.
Juk gyvatė sakė, kad būtų geriau, jei Kūrėjo valdymas būtų atviras.
Tai yra, jei būtų atviras Kūrėjo valdymas,
tada būtų daug teisuolių, norinčių dirbti šventą darbą.
Ir tada visi vykdytų Torą ir priedermes, nes viskas būtų „logiška“.
Todėl tada nereiktų eiti „virš pažinimo ir (dabartinės) logikos”.
Ir tai, kad Kūrėjas nustatė būtent tokį „dvasinio darbo” metodą,
nereiškia, kad Kūrėjas negalėjo padaryti dvasinį kelią – „žinojimo keliu”.
Kaip pasakė Baal Sulamas, dvasinis kelias turi būti „tikėjimo kelias,
nes šis „kelias” yra pats optimaliausias Kūrimo tikslo pasiekimui.
Todėl tas, kas nesutinka su tokiu Kūrėju potvarkiu ir netiki juo,
tas kalba „lašon hara” ant Kūrėjo ir Jo valdymo.
Iš tikro tai, kad žmogus nori eiti „pažinimo”,
o ne „tikėjimo” keliu šaknys siekia „pirmą Adamą”,
gyvatę ir „Pažinimo medžio” nuodėmę.


Iš tikro neįmanoma teisingai įvertinti jokio dalyko,
jei nėra žinoma šio dalyko svarba.

Yra taisyklė, kad žmogaus jaučiamas malonumas priklauso nuo to dalyko svarbumo.
Todėl kartais būna taip, jog žmogui yra duodamas svarbus dalykas,
tačiau žmogus, nemokėdamas įvertinti dalyko svarbumo,
neteikia tam dalykui ypatingos reikšmės, t.y. negauna tikro malonumo.


Pavyzdys iš mūsų pasaulio.
Kartą žmogus knygyne nusipirko neišvaizdžią seną knygą.
Atsitiko taip, kad pardavėjas taip pat nežinojo knygos tikros vertės,
todėl pardavė knygą, pagal jos išvaizdą – pusvelčiui.
Pirkėjas taip pat nežinojo knygos vertės,
todėl pirko be jokių ypatingų tikslų.
Kartą užėjo į pirkėjo namus žmogus,
kuris atpažino knygą ir pasakė, kad tai labai unikali knyga.
Ši knyga yra kelių šimtų metų senumo,
ir dabar yra yra pasaulyje tik trys jos egzemplioriai,
todėl tikroji knygos vertė yra labai didelė.
Žmogus, išgirdęs šią žinią, pradėjo visai kitaip vertinti knygą.
Ir savaime suprantama, to pasekoje pradėjo gauti šimteriopą malonumą.


Iš pavyzdžio galime suprasti, kaip svarbu teisingai įvertinti „dvasinį pakilimą”.
Tai reiškia, kad žmogaus protas nesupranta,
kokia svarbi kiekviena akimirka,
kai yra žmogui galimybė tikėti Kūrėjo didumu.
Ir koks tai svarbus dalykas, kad „pakilimo” metu yra pas žmogų noras anuliuotis prieš Kūrėją. Todėl savaime suprantama, dažniausiai žmogus negali teisingai įvertinti,
ir jausti malonumą iš to, kad Kūrėjas truputį priartino jį.
Tai reiškia, kad „pakilimo” metu mes turime jausti didelį džiaugsmą ir dvasios pakilimą.
Ir todėl Kūrėjui nieko nelieka, tik duoti žmogui „kritimą”,
kad būtų vieta ir galimybė įvertinti „pakilimą”.
Kaip pasakyta:
„Šviesos privalumas prieš tamsą“.
Todėl dėka „kritimų” žmogus ateina prie tikro dvasingumo svarbumo pajautimo.
Ir tada, žmogus gali įvertinti ir mėgautis „pakilimu”, bei pasakyti:
„Tai mūsų gyvenimas ir dienų ilgumas“.
Tada žmogus sužino tikrą tikėjimo svarbumą ir reikšmę.


Tačiau, kad žmogus galėtų pasiekti būseną, jog visas jo noras būtų tik „suteikti malonumą Kūrėjui”, reikia susikurti priemones tikėjimo į Kūrėjo didumą sustiprinimui.
Taip, kad žmogui apsimokėtų anuliuotis prieš Kūrėją ir dirbti Jo naudai.
Iš tikro žmogui neužtenka jo tikėjimo dydžio,
kurį jis gavo su auklėjimu.
Tai reiškia, kad žmogus buvo auklėjamas taip,
jog visada reikia tik prašyti Kūrėjo, kad Jis patenkintų žmogaus norus.
Ir visai nereikėjo galvoti, kad visa esmė, yra „malonumo Kūrėjui suteikimas”.
Tai reiškia, kad žmogus tiki užmokesčiu ir bausme, tik nežino,
kas tas tikras užmokestis ir bausmė.
Kaip parašyta:
„Jei mokeisi daug Toros...ištikimas darbdavys patenkins tavo poreikius“ (Avot 2 – 16).
Ir jei viskas priklauso nuo užmokesčio dydžio,
žmogus turi rūpintis tik užmokesčiu,
o ne tikėjimu į, „Duodančio užmokestį”, didumą.


Išeina, kad žmogui visai nereikia rūpintis tikėjimu į „Kūrėjo didumą”,
todėl nėra žmogui nei kritimų, nei pakilimų,
t.y. žmogus nedirba „dvasinio darbo”.
Ir todėl kartais, būdamas tarp visai pasaulietiškų žmonių,
jis pradeda iš vis abejoti Kūrėjo duodamu „užmokesčiu” ar „bausme”.
Todėl žmogus, klausydamas kitų žmonių „realistinius“ samprotavimus,
priima jų mintis kaip savo. Tada yra pavojus iš vis atsitraukti nuo Toros, todėl žmogus turi saugotis tokių diskusijų.


Tačiau tie žmonės, kurie nori pajusti Kūrėjo svarbumą,
t.y. nori, kad tik Kūrėjo svarbumas įgalintų juos mokytis ir vykdyti Torą bei priedermes,
turi visada stiprėti tikėjime į Kūrėjo didumą.
Tokie žmonės turi įvertinti nors ir mažiausią „prisilietimą” prie dvasingumo.
Taip pat reikia žinoti, kad viskas priklauso tik nuo Kūrėjo:
ar priartinti žmogų, ar atitolinti.
Todėl dvasinio darbo esmė visiškai anuliuoti savo esybę,
yra visiškai priešinga žmogaus prigimčiai,
tačiau tik taip galima tikėtis Kūrėjo „išgelbėjimo”.


Paprastai pakilimo metu žmogui atrodo,
kad jis natūraliai yra tokioje būsenoje.
Todėl žmogus nejaučia jokio poreikio Kūrėjo pagalbai.
Žmogui atrodo, kad taip bus visada,
t.y. jis visada bus ant „sparnų“.
Ir svarbiausia žmogui atrodo, jog jis gali visai apsieiti be Kūrėjo.
Todėl yra „ištaisymas”, kuris vadinamas „kritimu”.
Iš tikro tada žmogui iš viršaus parodoma tikra jo „stiprybė“, „pusiausvyra“ ir „stabilumas”,
t.y. kiek žmogus iš tikro gali atlikti „dvasinio darbo” – būti dvasingume, savo jėgomis.


Ir visa tai žmogus pamato aiškiai tik tada, kai jį iš viršaus „nuleidžia“ iš supratimo,
kad jis yra „didvyris“.
Tada žmogus pamato, kad jis ne tik ne „didvyris“,
bet ir „žmogumi“ šiaip jau negali vadintis.
Ir jis ne geresnis už gyvulius, kurių visos mintys tik apie save.
Taip pat kritimo metu žmogus nejaučia,
kad jis jau pradeda „kristi”,
t.y. kritimo metu jis būna lyg „be nuovokos“.
Ir tik paskui ateina pagalba iš viršaus ir sako:
„Žinok, tu dabar esi kritime“.


Todėl anksčiau žmogus net nežinojo savo tikros padėties,
kad jis yra „kritime”.
Taip pat žmogus turi tikėti, kad šis žinojimas irgi neatėjo „atsitiktinai“.
Todėl „kritimas” yra skirtas tik tam, kad būtų galima įvertinti „pakilimą”.
Tai reiškia, kad žmogus turi padaryti analizę ir sakyti,
tai, kad jam grįžo tikėjimas, tai yra „Kūrėjo pagalba”.
Ir jei žmogus to neįvertins, jį vėl gali išmesti į „duobę“.
Todėl visada reikia dėkoti Kūrėjui,
kad Jis vėl „priartino” žmogų prie savęs.