• הא לחמא עניא די אכלו אבהתנא בארעא דמצרים. כל דכפין ייתי ויכול, כל דצריך ייתי ויפסח. השתא הכא, לשנה הבאה בארעא דישראל. השתא עבדי, לשנה הבאה בני חורין. הגדה של פסח Štai vargo duona, kurią valgė mano tėvai Egipto žemėje. Kiekvienas norintis gali ateiti ir valgyti, kiekvienas norintis atlikti Pesachą (Peršokimą), gali ateiti ir atlikti. Šiandien – čia, rytoj – Izraelio žemėje. Šiandien – vergai, rytoj – laisvi. (Pesacho Hagada)
• !חג פסח כשר ושמח Linksmo ir košerinio Pesacho!

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Jehuda Ašlago (Baal Sulamo) ir rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas

Penktadienio tvarka ir šventas Šabatas

Įprastai kasdien pamokos pas ravą Baruchą prasidėdavo antrą valandą nakties.

Tačiau penktadienį tvarka pasikeisdavo.

Pektadienio išvakarėse vykdavo „draugų pasisėdėjimas“, kuomet susirinkdavo ravo Barucho mokiniai ir diskutuodavo apie meilę artimui ir darbą Kūrėjui.

Šis pasisėdėjimas baigdavosi vienuoliktą valandą vakaro.

Ir tada vietoje įprastos antros valandos nakties, ravas Baruchas pradėdavo naktines pamokas pirmą valandą nakties.

Po rytinės maldos mokiniai išsiskirstydavo ir eidavo į savo darbus.

Kai grįždavo po darbų, jie iškart pradėdavo ruoštis Šabatui.

Trumpai tariant, jie neturėjo nei valandėlės poilsio.

Šabato vakarą, ravo Barucho Mokymo namuose buvo rengiamos šventinės vaišės.

Rabi Cvi Korec ir rabi Israel Mileris eidavo į ravo Icchako Agasi namus, kad pasiimtų jį kartu į vaišes, nes iš didelio nuovargio nebuvo pajėgus vienas ten nueiti.

Ir taip pasiremdamas į juos, praktiškai miegodamas, nueidavo iki Mokymo namų.

Jo atsidavimas ir artumas ravui Baruchui buvo beribis (rabi Icchakas mėgdavo pajuokauti apie savo nuovargį, jis sakydavo:

„Visą miego trūkumą kompensuosiu kitame pasaulyje...“,

arba:

„Nuovargis turi vieną didelį privalumą – žmogui tiesiog nebėra jėgų daryti prasižengimus...“).

Visų vaišių metu sėdėdavo užmerktomis akimis, nusvirusia galva, ir iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, kaip žmogus, įmigęs giliu miegu.

Tačiau pasibaigus vaišėms, galėdavo pakartoti kiekvieną ravo Barucho pasakytą žodį.

Po šių vaišių rabi Icchakas eidavo į kitų mokytojų rengiamas vaišes.

Nepaisydamas didžiulio nuovargio ir negailėdamas jėgų.

Jo tikslas buvo vienas – pamatyti tą begalinę pagarbą, kuri yra rodoma kitiems mokytojams.

Ir pajausti, jog jeigu tokia pagarba ya rodoma kitiems mokytojams, tai juo labiau kokios pagarbos nusipelno ravas Baruchas!

Rabi Icchako sūnus rabi Menachem pasakojo:

„Šabato rytą, po rytinės maldos ir Kidušo pas ravą Baruchą, kiekvienas grįždavo į savo namus.

Mano tėvas visiems draugams ir mokiniams sakydavo:

„Žiūrėkite į mane ir darykite taip, kaip aš“.

Jis pradėdavo šokinėti vidury gatvės, arba eiti atbulas ir panašiai, o visi kiti sekdavo iš paskos.

Praeiviai atsisukdavo ir žiūrėdavo su nuostaba: suaugę, garbingai atrodantys vyrai elgiasi kaip vaikai...

Šis rabi Icchako veiksmas turėjo vieną tikslą – panaikinti norą gauti malonumą iš garbės.

Jis priversdavo save (savo kūną) daryti šiuos veiksmus ir kęsti gėdą, nors kūnas tam ir priešinasi.