kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • ואילו לא שרתה נבואה על משה רבינו עליו השלום והוריד תורה מן השמים המקיית העולמות. רח''ו שערי קדושה Todėl, jei nebūtų nusileidusi pranašystė ant mūsų mokytojo Moše, jis nebūtų galėjęs „nuleisti“ iš Dangaus Toros, kuri įgalina visų pasaulių egzistavimą. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

הקדמה לספר פנים מאירות ומסבירות  

Įvadas į knygą „Veidas šviečia ir paaiškina“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

 
 
 

Uždaryti užduotį




                                                                3.


Dėl polinkio į gašlumą, „masės“ išveda iš savęs „turtinguosius“.
Todėl pas jų „išrinktuosius“ yra didelis noras ir troškimas turto kaupimui.
Tai yra pirma „masių“ vystymosi pakopa,
ji panaši į bendrai realybėje esantį lygį „comeach“,
kurią veikia „pašalinė“ jėga, kad įvykdyti savo troškimą.
Iš tikro gašlumo potencialas yra svetimas (žemesnis) žmogaus rūšiai,
nes ateina iš „gyvulinės“ pakopos.


Toliau, dėl garbės troškimo „masės“ išveda iš savęs „herojus“, įžymius žmones.
Jie vadovauja „maldos namams“, miestui ir panašiai.
Todėl pas ką yra didelis garbės troškimas,
jis pasižymi valdžios troškimu.
Ir tai yra antra „masių“ vystymosi pakopa.
Ji bendrai panaši į realybėje esančią, „chai“ (gyvulinę) pakopą.
Todėl šis potencialas jau yra kaip atskiras polinkis,
nes garbės troškimas jau yra atskirtas nuo žmogaus vidinių natūralios egzistencijos polinkių.
Ir su juo vystosi „valdžios troškimas“,
kaip pasakyta:
„Viską padėjai po kojomis“ (Tehilim 8 – 6).


Toliau, pavydo dėka, „masės“ iš savęs išveda „išminčius“.
Kaip yra pasakyta:
„Mokslininkų pavydas didina išmintį“.
Ir žmonės, turintys didelį šį polinkį, pasižymi išminties,
mokslo ir intelektualinių aukštumų pasiekimo srityse.
Tai panašu į bendrai realybėje esančią pakopą „medaber“ (kalbantis).
Iš tikro juose esantis potencialas jau nepriklauso ir nėra apribotas vieta ir laiku,
bet bendrai apima viso pasaulio sudėtines dalis, ir visus laikus.
Todėl „pavydo ugnis“ apima visą realybę, ir visus laikus,
nes jei žmogus pamato kokį gerą daiktą pas savo draugą,
jis būtinai užsinori to daikto pats.
Tai reiškia, kad žmogus jaučia trūkumą ne tam, ko nėra pas jį,
bet tam, kas yra pas jo draugą.
Ir šis jausmas prasidėjo jau nuo pirmo Adamo ir Chavos (Ievos),
ir taip tęsiasi per visas kartas.
Tačiau šiam potencialui nėra ribų,
todėl jis yra tinkamas savo išaukštintam vaidmeniui,
t. y. „susijungimui su Kūrėju“.
Iš kitos pusės, visos kartos taip ir lieka neįvykdžiusios šios užduoties,
nes pas jas nėra pakankamai didelio noro...



Matome, kad visi trys polinkiai:
- gašlumas,
- garbės troškimas
- ir pavydas žmonėse yra susimaišęs,
t. y. kartais jie nori gašlumo, kartais pavydi, o kartais trokšta garbės.
Todėl žmonių norai sudūžta į skeveldras, o patys žmonės panašūs į mažus vaikus,
norinčius viską, ką tik pamato, ir nieko nepasiekiančius.
Ir visų šių kartų vertė kaip „šiaudų ir pelų“, liekančių po miltų malimo...


Taip pat yra žinoma, kad teigiamas ir neigiamas žmogaus potencialai eina kartu.
Iš tikro kiek žmogus gali panaudoti savo jėgas geriems tikslams,
tiek jis gali jas panaudoti ir žalai.
Ir todėl, kad vieno žmogaus potencialas atitinka visų gyvulių ir gyvūnų,
buvusių visose kartose ir visais laikais potencialą,
žmogaus „žalingas potencialas“ yra visų didžiausias.
Iš tikro, kol žmogus dar nėra vertas, t. y. išsitaisęs,
kad savo jėgas naudotų tik „geriems tikslams“,
jam reikalinga ypatinga apsauga.
Todėl reikia saugotis, kad „neišsitaisęs“ žmogus naudodamas išmintį ir mokslą,
kuriuos jam suteikia jo pakopa, neįgytų ypatingų galių „blogiems tikslams“.


Iš tikro „pirmieji išminčiai“ paslėpė išmintį, nuo plačių masių iš baimės,
kad neatsirastų „nepadorių“ mokinių,
galinčių panaudoti išmintį blogiems tikslams.
Tai reiškia, kad žmogus, „paskendęs“ gyvuliškose aistrose,
naudodamas savo „žmogiškąjį“ potencialą,
gali sugriauti visą pasaulį...
Tačiau dabartinėse kartose labai sumažėjo stipriai išreikštas noras išminčiai,
ir išminčiai pradėjo geisti „dviejų stalų“,
t. y. ir „išminties“ ir gero „materialaus gyvenimo“.
Todėl dabar išminčiai priartėjo prie plačių masių lygio,
ir pradėjo prekiauti savo išmintimi,
t. y. pardavė išmintį už „paleistuvės“ ir „šuns“ kainą.


Nuo tada sudužo „tvirtovės siena“, kurią užtvėrė pirmieji išminčiai,
o žmonės, apimti laukinių aistrų, išgraibstė ir „suplėšė“ išmintį dalimis.
Ir vieną dalį paveldėjo „gašlūnai“, kitą – „galvažudžiai“,
ir pavertė išmintį pasauline gėda ir panieka, kaip matome šiandien...