Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:
„Gimiau Tverijoje, gilias šaknis turinčioje
šeimoje.
Jaunystėje mokiausi Slanim ješivoje ir buvau Admor iš Slonim mokinys.
1924 metais vedžiau.
Vieną dieną po vedybų
nuvykau į Givat Šaulį.
Ieškojau ten vieno žmogaus, vardu rabi
Šmuel Andron, jis buvo didelis Mišnos žinovas.
Norėjau su juo truputį padiskutuoti.
Jo beeieškodamas, atėjau iki vieno namo,
kurio pirmame aukšte pamačiau keistą vaizdą:
mažame Mokymo namų
kambarėlyje sėdėjo judėjas, su „štraimeliu“ ant galvos (tai
aukšta kailinė kepurė, paplitusi daugiausia tarp Guro
chasidų).
Aplink jį sėdėjo mokinių grupelė ir su didžiuliu
troškuliu „gėrė“ kiekvieną žodį, išeinantį iš jo lūpų.
Tai sukėlė man didžiulę nuostabą – kodėl jis sėdi paprastą
dieną su „štraimeliu“ ant galvos?!
(Štraimelį chasidai dedasi tik per Šabatą.)
Begalinio smalsumo vedinas ėjau vis arčiau ir
arčiau šios ypatingos žmonių grupelės.
Tikriausiai jau
atspėjote, jog tai buvo šventas žmogus, mano mokytojas Baal
aSulamas.
Tąsyk jis atsisuko į mane ir pasakė:
„Kodėl tu turi stovėti lauke ir žiūrėti į vidų? Daug geriau būtų, jei būtum viduj ir žiūrėtum į lauką...“.
Įėjau į jų mokymų namus.
Mokiniai padarė man vietos.
Mokytojas tada mokė iš Ari knygos „Ec chaim“, po to tęsė mokymą iš nuostabaus komentaro „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“.
Tai buvo mano bendravimo su mokytoju Baal
aSulamu pradžia.
Tai buvo amžino ryšio, besitęsiančio iki pat
šios dienos, pradžia.
Man nereikėjo jokių aiškinimų ir įtikinėjimų – iškart pajutau, kad čia mano vieta.
Iškart
pajutau didžiulį ryšį su juo.
Pajutau iš jo sklindantį nuostabų Kūrėjo švytėjimą.