• „Įsilausyk, dangau, ką aš kalbėsiu, ir išgirsk, žeme, mano žodžius. Išsilies, kaip vanduo mano mokymas, kaip rasa mano žodžiai, kaip smulkus lietus ant žalumos, ir kaip liūtis ant žolės“ (Dvarim 32 – l, 2).

שלבי הסולם מאמרים שונות גילוי טפח וכיסוי טפחיים 

Šlavei haSulam „Atverti sprindį ir užverti du“

ravas Baruchas Ašlagas

                                                             2.

Iš tikro Kūrėjas visada padeda žmogui, norinčiam dvasingumo,
reikia tik „sužadinimo iš apačios“.
Šis aspektas galioja ir dvasinio darbo pradžioje,
todėl jei žmonėms yra duota „dovana iš dangaus“,
jiems yra atveriama iš viršaus truputis švytėjimo,
ir jie pradeda įeiti į dvasinį darbą su dideliu užsidegimu.

Tai reiškia, kad žmogus gauna iš viršaus tikrą švytėjimą,
ir mato akivaizdžiai,
kad svarbiausia šiame pasaulyje yra dvasingumas,
o ne materialumas.
Ir tada žmogus jaučia užtikrintumą ir garantiją iš viršaus,
kad jau greit jis įeis į „Karaliaus rūmus“,
ir nusipelnys susiliejimo su Kūrėju,
bei pajus Toros skonius ir supras Toros paslaptis.
Visą tai žmogus jaučia todėl,
kad jam „atvėrė sprindį“ iš viršaus.

Tačiau paskui, kai praeina truputis laiko,
viršuje mato, kad žmogus jau pradėjo įeiti į dvasinį darbą,
todėl duoda jam galimybę pasiekti viską savo jėgomis.
Tada duodama žmogui pajusti,
kas yra nutolimas nuo Kūrėjo,
t. y. pas jį turi ateiti supratimas,
ką reiškia „šviesos privalumas tamsai“.
Ir tada žmogus ateina į būseną: „užveriami du sprindžiai“.

Iš tikro nėra žmogui galimybės suprasti,
kodėl jam iš pradžių, dar neturint supratimo apie dvasingumą,
buvo truputis atvėrimo.
Natūraliai žmogus galvoja,
kad po šito atvėrimo reikėjo įeiti į dar didesnį dvasingumo pajautimą.
Tačiau realiai žmogus pamato,
kad jis yra žymiai blogesnis,
negu buvo dvasinio darbo pradžioje,
ir jam atrodo, kad dvasingumas nutolo nuo jo.

Todėl dvasinio darbo pradžioje žmogui yra „atveriamas sprindis“,
ir šis švytėjimas duoda jam jėgų pajausti,
kad tai ir yra gyvenimo tikslas,
kad dėl šito tikslo jis ir yra sukurtas.
Šis švytėjimas ateina iš viršaus tam,
kad suteikti žmogui postūmį šventam darbui,
jo egzistencijos įprasminimui.
Tačiau po to žmogus mato,
kad jis ne tik neina į priekį,
bet netgi „ridenasi“ atgal.
Tai reiškia, kad dabar jis jaučiasi labiau nutolęs,
blogesnis negu buvo prieš „sprindžio atvėrimą“,
ir žmogus galvoja,
kad jį visai „išmetė“ iš švento darbo.

Ir čia reikia žinoti, kad tokia yra dvasinio darbo tvarka.
Iš tikro norint įeiti į tikrą dvasinį darbą,
yra ištaisymas, vadinamas „sužadinimas iš apačios“,
t. y. šį darbą žmogus privalo padaryti pats.
Tai reiškia, kad šis ištaisymas,
t. y. galimybė yra duodama tik tokiam žmogui,
kuris yra vertas įeiti į tikrą dvasinį darbą.
Todėl žmogus turi pats padaryti „sužadinimą iš apačios“,
nes tikri indai galimi būti pasiekiami tik „sužadinimo iš apačios“ būdu.
Iš tikro žmogui dingsta tas švytėjimas ir užtikrintumas,
kuris buvo dvasinio darbo pradžioje.
Tačiau, jei žmogus išsilaiko ir toliau eina dvasingumo keliu,
jis pasiekia švytėjimą, kuris jau nebedingsta niekada.