Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo apie savo ryšį su Baal aSulamu:
„Nuo tada, kai pradėjau mokytis pas Baal
aSulamą, prisirišau prie jo visa širdimi ir siela.
Kasdien,
antrą valandą nakties atskubėdavau pas jį į Mokymo namus ir
sėdėdavau kartu su kitais mokiniais.
Čia iš šio Kūrėjo
angelo gaudavau gyvo Kūrėjo Torą.
O jo visi pasiekimai buvo iš paties Ari sielos.
Buvau taip visa širdimi susijungęs su Baal
aSulamu, kad pamiršau viską gyvenime.
Tarsi patekau visai į kitokį
pasaulį, į pasaulį, kuriame yra tik Kūrėjo realybė, kur „nėra
nieko kito, tik Jis“.
Į pasaulį, kuriame dega tik vienas
troškimas – išpildyti Kūrėjo norą.
Manyje iki šios dienos, netgi ir praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo mirties, yra gyvas jo vaizdas ir jo kalbos.
Reikia pasakyti, kad Baal aSulamo mokiniai,
visi be išimties, buvo labai iškilūs ir daug pažengę Kūrėjo
darbe, pasiekę labai aukštas dvasines pakopas.
Mūsų mokytojas nepriimdavo pas save į Mokymo namus „paprastų“, eilinių žmonių. Pas jį galėjo mokytis tik tie, kurie jau buvo „pažengę“ Kūrėjo darbe ir patys savarankiškai pasiekę tam tikras dvasines pakopas.
Ir nors gyvenau Tverijoje, negailėjau
jokių jėgų ir pastoviai vykdavau pas Baal aSulamą, kad išgirsti
iš jo lūpų Toros žodžius.
Praėjus tam tikram laikui, per kurį
vis labiau ir labiau prisirišau prie savo mokytojo, gavau iš jo
laišką, kurį jis man atsiuntė į Tveriją.
Šį savo laišką pradėjo žodžiais: „Amžina meile pamilau tave“.
Kai mirė pirma mano žmona, vedžiau antrą
sykį.
Praėjus dviems mėnesiams po vedybų, išvykau į Bialystoką,
kur gyveno ravas Abrahamas Veinbergas iš Slonim – „Beit Abraham“.
Kai nuvykau pas jį,
jis manim labai rūpinosi ir ir laikė pasisodinęs šalia savęs.
Pabuvau Bialystoke pusę metų, ir grįžau į Tveriją.
Šabatams
vykdavau į Jeruzalę, ir ten melsdavausi ravo Joel Teitelbaumo iš Satmaro
Mokymo namuose.
Kartą, kai atvykau į rabi Joel Teitelbaumo Mokymo namus, jis
pasakė, jog jam skubiai reikia pinigų.
Pasakiau jam, kad galėsiu
duoti jam tiek, kiek reikės.
Tada jis atsiduso ir pasakė, jog jam
reikia keturių šimtų lirų (tuo metu tai buvo milžiniška suma).
Neklausiau, kam ravui reikalingi šie pinigai, neprašiau ir jokio
palaiminimo už tai.
Galėjau parašyti palaiminimo pasiturinčiam gyvenimui ar „Dangaus baimei“, tačiau nenorėjau nieko gauti už tai, tiesiog daviau pinigus, kurių prašė, be jokio reikalavimo iš mano pusės.