kryptis – Baal Sulamas (Baal Sulamo)
Vidinės toros studijų centras, vidinės Toros mokymo namai
  • אמנם הדרך הראשונה (דרך תשובה להשגת הקדושה) היו דורכים בה אף בדורות הראשונים. רח''ו שערי קדושה Tačiau pats patikimiausias (šventumo pasiekimui) yra „atgailos“ kelias, kuriuo ėjo visų kartų didieji šventuoliai. (rabi Chaimas Vitalis „Šventumo vartai“)

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה  

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas

 
 
 

Uždaryti užduotį






                                                                  (Ištraukos)


                                                                  1.


Reikia žinoti, kad kiekvienas žmogus randasi savo egoizmo valdžioje,
kuri vadinasi Egipto tremtis.

Ir žmogus tai pamato tik tada, kai pradeda įeiti į dvasinį darbą,
t. y. tada iš viršaus po truputį atskleidžia visą blogio, esančio žmoguje, didumą.
Apie tai parašyta: „Ir dūsavo Izraelio sūnūs nuo darbo“ (Šmot 2 – 23).
Tai reiškia, kad dvasinis – sąlygojimo darbas, kurį pradėjo dirbti Izraelio sūnūs,
t. y. žmonės, einantys į Kūrėją, jiems yra nepakeliamas,
nes juos valdo egiptiečiai – egoistiniai troškimai.


Ir tada Izraelio sūnūs pamatė, kad jiems patiems nėra jokios galimybės išeiti iš Egipto – egoizmo tremties, ir tik vienas Kūrėjas gali juos išvesti.
Tai vadinasi „stebuklas“.
Tai reiškia, kad kiekvienas dalykas, kurį žmogus negali atlikti savo jėgomis,
o tik pagalba iš viršaus, vadinasi stebuklas.
Tai ir yra „išėjimo iš Egipto stebuklas“.


Dar reikia žinoti, kad kai žmogus nori ateiti į susiliejimą su Kūrėju,
pas žmogų prasideda „pakilimai“ ir „kritimai“.
Kartais „kritimo“ metu žmogus įeiną į tokią nusivylimo dvasiniu darbu būseną,
kuri vadinasi „abejoja pirmaisiais (išminčiais)“.
Tada žmogui atrodo, kad visos jo pastangos šiame darbe buvo veltui,
ir aišku žmogus nori bėgti iš šio darbo.
Tačiau paskui staiga jis vėl gauna sužadinimą iš viršaus,
ir vėl sugrįžta dvasinio darbo troškimas ir skonis.
Tada žmogus visiškai užmiršta, kad pas jį buvo „kritimas“,
ir jis visas mėgaujasi „pakilimu“ bei dvasingumo žavesiu.


Čia reikia žinoti, kad žmogus gali mėgautis „pakilimu“ tik tuo dydžiu,
kuriuo jis buvo blogio valdžioje kritimo metu.
Taip pat svarbu žinoti, kad „tremties“, kurią žmogus jaučia aspektas yra matuojamas tuo dydžiu, kokiu žmogus jaučia blogį ir kentėjimus tremtyje.
Iš tikro žmogus kenčia „išnaudotojų“ valdžioje, ir turi atlikti viską, ką iš jo reikalauja.
Taip pat pas žmogų nėra galimybės daryti tai, ką jis nori,
o privalo vykdyti viską, ką iš jo reikalauja „pasaulio tautos“,
esančios žmogaus viduje, ir jam visai nėra jėgų tam pasipriešinti.
Todėl pagal skausmo dydį, kurį jaučia žmogus, ir nori nuo viso to pabėgti,
tokiu dydžiu jis gali paskui mėgautis išsivadavimu.
Mes matome, kas parašyta apie judėją vergą:
„Kai nusipirksi judėją vergą, šešis metus tegul dirba tau, o septintais metais tegul išeina į laisvę“ (Šmot 21 – 2).


Iš tikro vergas turi būti laimingas, kad išeina į laisvę, nes jis bus pats sau šeimininkas.
Tačiau, ką Tora sako toliau: „O jei pasakys vergas, pamilau savo šeimininką, savo žmoną, savo vaikus, neisiu į laisvę“ (Berešit 21 – 5).
Taip pat mes matome, kad yra realybė, kai žmogus nori pasilikti vergas, todėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“ (Dvarim 16 – 12).
Ir nors būti vergu yra labai blogai, bet yra atvejų, kai žmogus nori pasilikti vergu!
Tada kodėl parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje“?
Iš tikro kas gi sako, kad būti vergu taip jau blogai?
Juk yra žmonių, norinčių pasilikti vergais, kurie sako „pamilau savo šeimininką“!


Tačiau reikalas tas, kad tremtį jaučiame pagal skausmus ir kentėjimus,
kuriuos kenčiame joje.
Pagal tai ir galime džiaugtis išsivadavimu, tai kaip „indas” ir „šviesa”.
Todėl kentėjimai ir skausmai, kuriuos nesvarbu nuo ko jaučiame, yra „indas”,
kuris gali priimti „šviesą”, jei išsilaisviname nuo kentėjimų.
Ir apie Egipto tremtį parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje”,
t.y. Egipte Izraeliui buvo labai blogai dėl kentėjimų, kuriuos kentė.
Taip pat parašyta: „prisimink“, t.y. turime prisiminti kentėjimus,
kuriuos kentėjome ten, ir tik tada gali būti išsivadavimo džiaugsmas.


Iš to kas pasakyta suprantama, kodėl žmogus turi laiminti Kūrėją už tai,

kad Jis padarė stebuklą.
Kaip jau sakėme, kai žmogus pradeda eiti dvasinio darbo keliu,
pas žmogų ateina „pakilimai” ir „kritimai”.
Ir „pakilimo” metu reikia prisiminti, kad toje vietoje,
kur dabar yra „pakilimas”, buvo „kritimas”.
Tačiau Kūrėjas išgelbėjo žmogų ir pakėlė iš iš „pragaro gelmių”,
t.y. žmogus išėjo iš „dvasinės mirties”,
kuri vadinama „nutolimas nuo Kūrėjo“.
Todėl žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai,
kad Jis įvedė žmogų į „kritimą”, kur buvo kentėjimai.
Ir dabar, kai jis yra „pakilime”, t.y. pakilioje ir malonioje būsenoje,
žmogus gavo naujus „indus”, kuriuos gali pripildyti pakilimo „šviesa”.
Išeina, kad žmogus pritraukia džiaugsmo šviesą į naujus „indus”,
kuriuos pasiekė, kai įsižiūrėjo į šį Kūrėjo „išgelbėjimo stebuklą”.
Todėl, kai žmogus žiūri į ankstesnius kentėjimus, ir lygtai juos jaučia dabar,
žmogus gali pripildyti šiuos naujus „indus” išsivadavimo malonumu.
Todėl kai žmogus pats „nupiešia” sau,
t.y. atsimena ir įveda save į kritimą,
jam iš Kūrėjo pusės nereikia „kritimų” ir trūkumo,
kas yra būtina progresui.
Iš tikro visa tai sąlygoja, kad „pakilimas”, kurį dabar jaučia žmogus,
bus naujuose „induose”, pagal taisyklę:
„Nėra šviesos be indo“.
Todėl „pakilimo” metu, kai žmogus galvoja ir prisimena ankstesnį „kritimą”,
tie kentėjimai, kuriuos žmogus atsimena, skaitosi naujais „indais”,
į kurios gali ateiti visai nauja „pakilimo šviesa”.