Po mūsų mokytojo Baal aSulamo mirties, ravas
Abrahamas Aškenazi tapo Baal aSulamo sūnaus ravo Barucho mokiniu.
Nežiūrint į tai, kad ravas Abrahamas pats buvo pasiekęs labai aukštas
dvasines pakopas ir galėjo turėti savo mokinių, jis visiškai
„anuliavosi“ prieš ravą Baruchą ir priėmė jį kaip savo
mokytoją.
Rabi Icchakas Heler pasakojo:
„Kartą ravas
Abrahamas Aškenazi man pasakė, jog kai pirmą kartą nunešė ravui
Baruchui „kvitelį“ (tai raštelis, kuriame yra parašytas vardas
žmogaus, kuriam reikalingas ravo palaiminimas), pajuto tokį
išaukštintą jausmą, kokio seniai nebuvo jautęs.
Jis pajuto
sielos pakilimą, kokį jausdavo jo tėvo Baal aSulamo laikais.
Būdamas ravo Barucho pamokose ir klausydamas jo kalbų, jautė neapsakomą, ypatingą dvasinį pakylėjimą“.
Kiekvieną roš-chodeš (naujo mėnesio
pradžią) ravas Abrahamas Aškenazi iš Tverijos atvažiuodavo pas
ravą Baruchą.
Taip pat atvykdavo per visas šventes.
Per „tišus“
(mokytojo rengiamos šventinės vaišės mokiniams) sėdėdavo šalia
ravo Barucho.
Daug kartų matėme, jog dauguma ravo Barucho žodžių, pasakytų apie darbą Kūrėjui „tišo“ metu, buvo skirti būtent ravui Abrahamui.
Ravas Abrahamas Aškenazi labai artimai
draugavo su rabi Icchaku Agasi ir su ravu Hileliu Gelbšteinu, kaip
jau plačiai rašėme apie tai ankstesniuose skyriuose.
Jie dažnai
atvykdavo pas ravą Abrahamą į Tveriją, o jis atvažiuodavo pas juos į
Tel Avivą, į Bnei Braką.
Rabi Icchakas Agasi mirė 1970 metų, 3
chešvano mėnesio dieną., ir tai visiems buvo didelis smūgis ir
netektis.
Visiems buvo be galo sunku susitaikyti su šio Kūrėjo
žmogaus netektimi.
Po šios netekties ravas Abrahamas parašė paguodos žodžių kupiną laišką ravui Baruchui.
Jame atsispindėjo didžiulė draugų meilė, kuri buvo tarp jų.